nuo lūpų nugaravo jūra,
druska ir smėlis pietums
jau kelintą dieną,
aš tik smaluotas
vasaros pabėgėlis –
maniau neįklimpsiu..
bet ne, netiesk rankos –
vaizduoju paukštį..
žiū, laumžirgis skaito
pageltusį žurnalą,
žiū, surūdijęs
skardinis būgnelis..
verki? ar atsimeni –
beždžionėlė žaidė
su svogūnu?
bėk, bėk į priekį,
nereikia rankos –
vaizduoju paukštį..
iš rytų – audra,
pasaulio vakaruose
saulėlydis teliuškena
sumerkęs kojas..
nesibaimink, gūsiuose
dar linksmiau
vaikščioti bėgiais..
..stok ant antro,
ištiesk ranką –
vaizduosim paukščius..
Negaliu rasy tkomentaro, nes dar neatsigavau..isties kurinys geras..ka ten geras nuostabus ..5 balai ir toliau sedziu kazkokioj egztazej ar hipnozej ant begiu..
taip bėgome mes bėgiais, pakol neišsilaikę nušokom, bet tada jau skriejome iš tikro laukais ir keliais, ir nieko laisvesnio tąsyk aplinkui nebuvo,.. grrražžžžu! :)
vejau vejau.. kaip fainei tu rasai.. vis sakau ta pati, bet negaliu nesikartoti.. :)
netiesk rankos.. vaziduoju pauksti.. is tikruju, kaip daznai mes manom, kad zmogui reikalinga musu istiesta ranka.. kaip daznai mes zmogu bandom sulaikyti, kai jis krenta.. o gal tai butent tas krytis, kuris jam duos sparnus?..