Sodyba ant ežero kranto

“Vienas lauke – ne karys”, -
Senolis rimtai galvą palinguoja
Ir kyla bitukių aplankyti.
“Žiū, - švelniai obelų kasų užuolaidas praskleidžia,
- Veizėk, vaikel, kokios susikaupusios,
  ramios... ”
Šypsosi į ūsą senolis,
O aš regiu,
Kaip mažosios
Vienybę dūzgauja...

Įtipenu kviečių jūron ir apsižvalgau.
Linksi, linguoja papurusiom galvelėm,
Rodos, tyliai šnabžda:
“Užeik, užeik, sveteli... ”
Po to nutyla ir rymo
Visi lig vieno
Tolin žvelgdami.

Ežeras, dangų pakalbinęs,
Nendrėsna įbrenda.
Šnekina ir smalsiai klauso,
Kaip jos šnara, vilnija, šiugžda...

“Je, kokios pleputės!
Mįslyk tik, tokios jaunos, o jau
Tiek daug pasakyt nor... ” –
Giedrios akys džiugiai žvelgia į mane.
“Ale po vieną musiau ne taip
čiauškėtų... ”
Senolis ima mane už rankos
Ir veda keliu.
“Atsargiai, mažytėl, - nuskamba šiltas tylus
juokas, - int ką taip užsižiūrėjai? ”
O aš lėtai dėlioju pėdutes
Ir bandau aprėpti viską viską!
Ežerą, nendres, akmenukus, takelį,
Pasišiaušusią žolę, šiltą delną...
            Saulė kyla.