Žodis pabaigai

Prikelsiu iš popieriaus žodį,
Sakalasparnį
Čiulbantį vabalėlį, -
Nutupdysiu į pliką aikštę,
Mėnesienos dulksną
Dangaus voratinkliuos
Švelniu
Cafe de Pari šurmuliu.
Dovanosiu įsimylėjėliui
Plaukų prisilietimą,
Virpantį čampamedžio žiedą,
Blėstantį kvapą jos šilko,
Žodį,
Kuriame benamis šildys rankas,
Kuris byrės pintinėn
Iš karštų rugių lauko,
Vargaspalvės žemės įsčių
Riekiamas dykaduonio...
Vis tiek jį ištarsiu –
Vidurnakčio apsiauste
Ant tilto New Yourk‘o
Tyliai dūsaus saksofonas
"My way"  paklydėliui,
Prijaukinsiu
Baltaplunksne avim,
Grįžtančia pas piemenį,
Prašvilpusį plyšius danguje
Beržo švilpyne.
Išsiųsiu jame
Žydrą padangę, pieno puodelį,
Karvutę,
Kibire teliuškuojantį vandenį
Senutei pilkame daugiabuty.
Įmesiu žodį
Keliomis monetomis
Fleitininko kepurėn
Ir prikelsiu
Pikčiurna seniu,
Kuris Londono vitrinoje
Baidydamas muses
Tvos laikraščiu sau per pakaušį...
Mergaitė,
Išsigandusi scenos
Ašaras brauks į klostuotą sijoną,
Ir skausmo laivai
Paslaptingai nuskęs
Baltoj krūtinėj,
It Trikampyje Bermudų.
Prikelsiu iš popieriaus žodį,
Sakalasparnį čiulbantį vabalėlį,
Ieškomą poetų, burtininkų,
Alchemikų...
Žodį,
Į kurį atsirems šlubas senukas,
Rudaplaukė nešios rankinėj
Vietoje lūpdažio,
Ryto paštininkas
Prie slenksčio paliks,
Tarsi "The Times"...
Neverk,
Užklosiu tave,
Našlaiti,
Skrodžiančiu dangų sparnu
Sidabrinės žuvies,
Motinos rankos po galva
Plukdins žmogaus kraują,
Žodį,
Tekantį mirštančiajam į akį
Viena minute
Gyvenimo...
Mudu būsim laimingi,
Ašarų dubuo delnuose
Pilnas nebus.
Vienas žodis įkris tau į širdį
Spindulių žaižaruojančia vėtra,
Atkirpsi švelniausiom žirklėm
Pusę sielos,
Pusę mano širdies.
Lietus iš rėčio mėnulio
Liesis į mus,
Dvisparnius,
Lakstančius vaikais įsimylėjėlių parke,
Mokėsi prišaukti man sapną,
Kai vieną labanakt
Krūtinėn įbersi.
Miego paukščiai
Norės išlest mano laimę.


Kadaise
Gyveno mergaitė,
Klausdavus praeivių, kokio žodžio laimė verta...
Tyras noras-
Pasaulį gražesniu paversti...
Deja, niekas nepaaiškino vargšelei,
Jog žemėj stebuklų nebūna.

Mano prosenelis ganė vieną
Plunksnuotą avį.

Kartą fleitininkas už dvi monetas
Nusipirko laimingą loterijos bilietą.

"Talentinga aktorė
Kadaise bijojo scenos"-
Mirga laikraščių antraštės.

Senutė daugiabutyje
Augino karvutę.

Pamenu,
Gyveno kadaise seniokas.
Keliavo dešimtį metų, kur akys veda
Švilpaudamas "my way".
Jis man sakė,
Jog pradžioje yra žmogus, tik pabaigoje žodis.
Toks jau buvo, kvaištelėjęs,
Bet nuoširdus,
Visą pasaulį apėjo,
Visus žemės kampelius
Kaip penkis pirštus pažinojo.
Sakė, klajos,
Kol nepradės apie jį gražiuoju kalbėti.
Mirė jau,
Turbūt;
Senas buvo.
Arba pardavė gyvenimą aukcione,
Pradinė kaina – vienas žodis.