Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vienatvė... toks keistas dalykas. Atrodo gyveni niūrus. Visą gyvenimą sudarė tik mokslai, maistas (kurį ir taip nevisada vartoji), miegas ir desertui teatro repeticijos + gitara... viskas buvo niūru... Buvau vienas iš daugelio, gyvenimo valkatų. Sėdėjau prigludęs prie šalto gyvenimiško asfalto, kurį laikiau namais. Jis man vienintelis suteikė šiek tiek džiaugsmo ir šilumos.. bet tik tiek kiek reikėjo, kad nekrisčiau į paskutinįjį lygmenį – depresiją.
Vieni iš tų valkatų dar sugebėdavo atsiplėšti nuo betono, nes galiausiai jiems sušelpdavo kažkoks gyvenimo praeivis. Jis dalindavo džiaugsmą... Valkatos atsiplėšdavo tik tam, kad nueitų ir tą pašalpą prarastų, ją pragerdami, pravartodami, ir vėl sėstų ant šalto asfalto krašto, kad toliau tęstų savo misiją – trūnyti.
O aš sėdžiu, šąlu. Kartkartėmis kas nors sustoja ir pamąsto ar apsimoka man ką nors duoti, bet galiausiai nueina, nes mano, kad esu beviltiškas. Būna ir taip, kad aš pats būnu jau beveik atsistojęs ir einąs, tačiau man iš rankų išsprūsta visas džiaugsmas, ir net nespėjęs padėti pirmo žingsnio krentu ant žemės, o kartais gavęs pašalpą atsistoju ir specialiai išmetu, kad nereikėtų kankintis. Taip, džiaugsmas juk yra kančia, kurią mes atsistoję patiriam.
Galiausiai aš pamačiau praeivį, kurio dėka aš atsikėliau. Pamatęs mane jis priėjo ir padėjo toliau eiti. Tada man atrodė, kad sėdėjau tik tam, kad vieną dieną būtent taip atsistočiau ir eičiau. Ėjau su tuo praeiviu, jam irgi buvo sunku, tačiau jis galėjo eiti ir be pagalbos.
Staiga pastebėjau, kad brendame per pievą. Nepastebėjau kaip mes ją priėjom. Buvo šilta. Čirškė žiogai. Kaip liustrai ant lubų, švietė žvaigždės. Maloniai supo mielos, linksminančios muselės. Buvo gera, jauku, linksma. Mes galiausiai sustojome pailsėti po trumpos kelionės... Ji mane trumpam paliko jaukioj pievoj.
Aš ten sėdėjau, laukiau, džiaugiausi tuo, kad sutikau žmogų, kuris man buvo labai arti širdies, kurį aš mylėjau. Aš visą laiką ruošiausi tam, kad jai atėjus padaryčiau kuo didesnį įspūdį. Man padėjo visi gamtos gyventojai. Sunkiausia buvo repetuoti tris be galo daug sveriančius žodžius, bet aš stengiausi.
Galiausiai ji atėjo. Praeivė prisėdo. Mes pradėjom kalbėti apie gyvenimo svorį, megatonom, supratom, kad mylim vienas kitą, kad mums gera būti ir džiaugtis vienas kitu. Prasėdėjom ilgai, tačiau ji vėl išėjo. Aš kartais besėdėdamas mąstydavau, kad reikia atsistoti ir pasivyti ją, tačiau man tai nepavykdavo.
Laukiau, nekantravau. Stengiausi ką nors veikti, kad greičiau praeitų laikas, tačiau nieko negalėjau nei daryti, nei mąstyti – visos mintys buvo tik apie ją.
Ji grįžo. Aš apsidžiaugiau, tačiau per anksti. Praeivis mane pakėlė pastatė ant kojų ir paliko, nepadėjo eiti. Staiga ir ji pranyko. Aš sustojau... sustojau mąstyti, sustojau kažką daryti, mano širdis palaikė man kompanija - irgi sustojo. Stovėjau ir ... viskas. Staiga, kai supratau,kas atsitiko, mane nupurtė šiurpas. Nukritau. Negalėjau atsistoti. Iš gražiosios, romantiškosios pievos grįžau į niūrią gatvę, prie “šildančio” asfalto. Vėl sėdėjau ir laukiau to ko nebus.
Kas man beliko...? Norėjau nusiskusti plikai, tapti forsu, kuris mąsto ir visada atrodo tik taip kaip naujagimis. Nusižudyt? O !!! Gera idėja. Kam gyventi ant šaligatvio ir patirti tai ko visai nenori? Kam to reikia? Juk gyvenam tam, kad numirtumėm, kad mus užkastų ar kremuotų. Ir kas iš mūsų liks – pelenai arba pūvėsiai.
Gyvenimas – tai daiktas, kuris neturi savo paskirties, kuris yra nereikalingas. O pagalvojus jis galėtų būti ir gražus, jei tokie praeiviai nesukeltų tuščių vilčių, o tiesiog padėtų gyventi. Jei visi viens kitam padėtų, galiausiai neliktų kam padėt, nes visi taptų laimingais. Bet taip nėra ir nebus. Juk kiekvienas iš mūsų turim savo fortą, kuriame mes įsikasam į rūpesčius, kuriame dar apsikasam problemom ir saugomės nuo kitų žmonių, nors ir norinčių mums padėti ir dar priedo iškišam ilgą vinčesterio vamzdį tam, kad kiti irgi saugotųsi nuo tokių kaip mes ir kad patys užsikastų.
“Ne žmonės, o žvėrys jūs, žvėrys !!!” (Razumovskaja).
Ech … jūs žmonės.... elektrolitų vartotojai... kam jūs reikalingi... geriau jūsų nebūtų. Nebūtų žmonių – nebūtų karų. Nebūtų karų – nekentėtų nekalti padarai.
Tas Žmogus ir jo gyvenimas yra totali nesąmonė, nes padaras negali šiltai sėdėt ant asfalto, kaip tai daro žmogus, ir laukti to ko nebus.
2003-02-17 20:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-03 09:30
Chiquitita
depresiskas ir liudnas...sorry uz toki ivertinima,bet man taip pasirode;(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą