jos plaukai ne platina banguoja -
tamsiaplaukė
ir akmens užanty ji
neglaudžia
kamputy susigūžus
tavo smaragdo spalvos akimis
bando tikėti
tavo akimis
tavo lūpomis
ir pirštais
liesti nedrįsusiais
dar nudegins
ji bando tikėti
bet
tu net nežinai
kad ji
tamsiaplaukė
kad nelyja
kai skauda
o ir tavo akis
smaragdo spalvos
ji netyčia pastebėjo
kai per lėtai nusisukai
neverta tikėtis
ji išsitiesia
sidabro dulkes
nuo riešų
nupučia
ir išeina
galbūt kas nors laukia
išeina
delnuos šildydama išmintį
kurios tau reikėjo
et
ir koks gi iš tavęs
alchemikas
jei auksą
žėručiu palaikei