Pertepsi - paslysi

Jeigu jums kiltų noras užkalbinti senąjį Zigmą Kaliaušį, jis būtinai visą pokalbį pavers juoku.  Visų pirmą, jis apsimes neprigirdinčiu, pavaizduos save skriaudžiamu,  įžeidinėjamu.

Štai ir dabar, kai atėjusi  jauna prokuratūros tardytoja Asta Pudrienė, pasisveikino ir  pasakė komplimentą:
– Jūs  atrodote  jaunas,  kaip  stirninas... Zigmas atkirto. – Senas, bet dar ne  kirminas!.. 
– Koks gražus šiandien oras, – nepasidavė jau -
noji  pareigūnė.
–  Tavo teisybė, vaikeli, nekokios, supuvę tos mano tvoros...

Štai ir susikalbėk su tokiu. Senis Kaliaušis visada jausdavosi saugesnis, kai suvaidindavo priekvailį ar invalidą. Turėjo jis trys sūnūs, kaip ąžuolus, didmiesčiuose gyvenančius. Aplankydavo kartais, visuomet prietemoje. Viešėdavo neilgai, gatvėmis nevaikštinėdavo, su vaikystės draugais nebendraudavo.

Po tokių apsilankymų, senasis rytais ramiai papsėdavo pypkę ir į šį, pro jo akis slenkantį gyvenimą, žiūrėjo su atlaidžia ir skeptiška išmintingo žmogaus šypsena.

Jaunoji pareigūnė pas Kaliaušį apsilankė neatsitiktinai. Visoje respublikoje nuskambėjusios garsios bylos  pėdsakai, vedė į mūsų miestą. Tiksliau, visi trys Zigmo Kaliaušio sunūs, kaip pagrindiniai įtariamieji, žymaus verslininko nužudymo byloje, dingo iš Lietuvos.

Ką galite  pasakyti apie savo sūnus? – pradėjo apklausą jaunoji prokurorė.
–  Sūnūs mano rimti, geresni išaugo negu aš tikėjausi. Vaikystė jų sunki buvo. Nei tau japoniškų motociklų, nei padorios mašinos, tik senas zaporožietis. Aš jau jiems nors pinigų degtinei, mergoms duodavau, o jie – vis ginklams taupė. Primušdavo vieną kitą. Jūs nepagalvokit, neskaudžiai, šiaip, dėl smagumo. Kam nosis per riesta, kam kojos per kreivos – stengėsi, tiesino.

Jūs, štai, juokaujate, bet būtent taip ir atsiranda mūsų  visuomenėje organizuoti nusikaltėliai, – nejuokais susierzino pareigūnė. – Bijokite Dievo pagaliau.

Perdedate, ponia. Iš kur tie nusikaltėliai mūsų mieste, nebent patys žmonės kažką pavagia ar užmuša. O šiaip, Dievas, aišku, viską mato, bet, manau, nieko neišduos. O mano berniukai geri, tėvą gerbia, mandagūs dabar, kai pinigų turi. Nesuprantu, ko jūs iš jų norite?

Jie nusikaltėliai ir, mūsų žiniomis, jūs slepiate jų nusikaltimų įrankius – ginklus.
– Jūsų valia – ieškokite, – nuskriausto žmogaus balseliu prašneko senis.

Krata tesėsi ilgai ir be rezultatų. Dar ir dar kartą buvo apieškomi visi namo ir ūkinio pastato pašaliai ir užkaboriai. Visokio šlamšto ir gero senis buvo prisivilkęs sočiai. Nusivylusi  Asta,  niūri vaikščiojo po kiemą. Staiga, jos dėmesį patraukė vidury daržo didelė riebi naftos produktų dėmė.

– Kaskite čia, – įsakė darbininkams. Labai greitai, kratą darantys žmonės galėjo pasidžiaugti savo laimikiu. Rastas ryšulys, į kurį buvo suvynioti ginklai ir šaudmenys.
– Neįvertinau aš jūsų, – apmaudžiai nusikeikė senas šelmis. – Patingėjau ginklus atkasinėti, sutepinėti... Iš viršaus tepalais  laisčiau.