nešaukiama:
užmiršiu paukščių
ir gyvulių kalbą –
kad prisiminčiau,
kur mano namai, -
kaip praplaukusio laivo
pėdsaku pareiti
pas tėvo kosulį,
išaugusį kaip siena –
atgal nebus jau kelio? -
bet atmintis – tai tavo
kraujas,
o tavo kūnas –
užmarštis,
ir mano rankoje šviežia
žabarų vėsių
puokštė - vaikystei,
įkyrių aukšlių apipultai
apgirtusio žvilgsnio
vyzdyje