Pavasarį parsineša

Po pažastim Neries ledus parsineša                   
savaitgalio pavasarėjančio dangus.                     
Ir skuba kovas krūmuos kirsti finišą,
kol laikas nesustojo, kol kvieslys pigus.

Už posūkio krantai lytis įsūnija.
Žibutės – dukros pasišildyti išeis,
dar žingsnį žengs – parves riaumot perkūniją
ir girsis šlaitui savo mėlynais ryšiais.

Tuoj saulė šluos – linksmesnį rado šepetį –
šukuos per lauką tūkstančiais beržų grėblių.
Kodėl trotilą žalią gluosniai slepiate?
Akim išpleškinčiau aš jus, bet negaliu.

Ateik išplakti šalną karklo rykštėmis
ar eketę pavasario dangaus dugne!
Užspringo vyturys, kol maldą krykštavo,
nes nepasakė išperėtas kovas „ne“.

Į inkilą parlėks tuoj raibas radijas –
įjungs melodiją ir stogą numazgos.
Sula verkšnos į eterį paradinį.
Sėdėsiu, žalias sprogsiu nuo garsų bangos.