Dykuma

Pusto bedievis vėjas raudonmedžio smėlį -
Girdyk ausis negirdėta tyla...

Guli miegantys kopų griaučiai -
Maitinki akis nematyta didybe...

Žydras dangus atsiklaupia ant tuščio pakaušio -
Plauk lietumi veidą ir nuodėmes...

Smėlis užpusto kvėpavimą, kūnus, simbolius -
Užpilki laiku žaizdas ir žodžius...

Dykumoj pasilieka tirpstančios pėdos -
Įsprausk atminimą į žemės atmintį...

Varsto veidą žvilgsniu beakės uolos -
Sunkia vienatvės ranka užsidenki...

Išmėtyti akmenys žemėj raupsuotoj -
Rinki žodžius nebylio šulinio...

Byra raudonmedžio smėlis į delnus,
Byra bedienvis laikas ant kūno griaučių...