Nežinomi kareiviai

Nežinomi kareiviai aplink kapą žaidžia –               
  iš žvilgsnių byra nekramtytas žvyras.                     
    Sukramtė vieną jauną smėlis tarp pušaičių,
      o kitas į šešėlį remtis svyra.
Nusvyra vyrai, jau ne vyrai – tik svyruokliai
  be vardo, pavardės, gal nebučiavę švino,
    susimokėję savimi į karo duoklę,
      kai kraujo žemupys nežinomaisiais tvino.
Jų žvilgsniai springsta žemėj per kastuvo gylį.
  ir riša saliutu save prie žemės,
    pamiršę - myli juos dar kas, ar jie ką myli? -
      gyvybę gilzėmis iš kanonadų semia.
Švinu prisikala prie žvyro, prie šilainės:
  nuo Žemės rutulio nukristi bijo.
    Laisvalaikiu nuogais gyvenimais jie mainos,
      nenuskintom per pasimatymą lelijom. 
Ir kiekvienam po tiesą melo popierėly,
  po maldą, sukalbėtą vamzdžiui tyčia,
    dalina parakas, į dangų susivėlęs,
      ir po mišių parsineša namo bažnyčią.
Suklupdo apkasus naktis ir dieną kasa.
  Taikiklyje nežinomybė tviska.
    Nežinomas kareivis kapą pila basas,
      ant nieko klaupiasi, nes turi viską.
Net žemės turi ir jį žemė visą turi.
  Su užkastu dangum aukščiau pušaičių.
    Garsių feldmaršalų paradinėj kepurėj
      nežinomi kareiviai kapą žaidžia.