Jūros tarmė

Jei lyja
mažytėm vandens fėjom
ar
baltos snaigės sūkuriuoja
padangėj,
jei saulė valiūkiškai
merkia akį
ar vėjas skuba
į svečius,
Jos mėgstamiausia suknelė –
Balta.
Visada taip sako.
Tik paklausk.

O tada,
tada
Ji šypsena pasidabina
ir priglunda šalia.
(taip tyliai, kaip Ji temoka)
ir pasakoja.
Jūros tarme čiauška
        apie saulės kaspinus debesyse,
            apie gaivų vėjo glėbį,
              apie naujas nendrių sukneles...
Tik klausyk.

Ak, o kaip
Ji
kalba!
Grakščiai palenkia galvutę
ir plaukia mintys
Į Tave,
sūrumu dvelkiančios.
O akys tik
žiba
žiba,
dangų atspindėdamos.

Kartais Ji
tyli.
Susikaupia ir žvitriai stebi
jūrą,
        debesis,
                    saulę,
(Šypseną Tau pasaugoti palieka)
Ji vis dar dvelkia sūrumu,
O rasos lašeliai kaip
perlai
ant jos kaklo tviska.
Ji myli laisvę,
kai ištiesia stiprius
sparnus
ir panyra
      į dangaus mėlį,
        į jūros garbanas,
            į tolį be galo ir pradžios...

Jį sugrįš.
(jei šypseną gerai saugosi)

Tokia Ji.
Mano sesė.

O dabar klausyk –
Ji
pasakoja.
   
apie bangų vaikystę,
      apie smėlio pilis,
            apie gintarinę meilę...

Pasakoja ir šypsosi.

Jūros tarme - - -