Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ar galima pasitraukti? Pasinerti į juodą tamsą ir užmigti? Tikriausiai ne. Ar galima prarasti svajones?
Ir vėl krentu į bedugnę. O gal tai ne ji? Gal tai paprasčiausiai beribė erdvė? Atsimerkiu… Prieš save matau būtybę.
Kas tu? Ir man atsako tik aidas: tu, tuu… tuuu! Ką aš čia veikiu? Veiki, kii… kiii… Užsimerkiu ir vėl atsimerkiu. Sėdžiu minkštame samanų krėsle, o ta būtybė vis tiek prieš mane. Kas jis? Ir kodėl jis nieko nesako?
- Svajonių negali prarasti. Gali prarasti tik viltį…, - balsas atskriejo iš žvaigždžių, bet kalbėjo jis…
- Kas tu?
- Aš tavo neatrastoji dalis. Aš tavo prarasti gyvenimai. Mintys. Žinios. Aš tai tu.
- Kodėl tu pasirodei tik dabar?
- Aklavietė. Tu dabar esi joje. Tiesiog aš turiu išvesti tave iš šio labirinto. Tu turi pradėti pažinti save. Kitus. Aplinką. Turi atskirti iliuziją nuo tikrovės. Ne nieko nesakyk. Klausyk manęs. Mes turime mažai laiko/ Dabar užsimerk.
Užsimerkiu. Prieš akis pradeda skrieti mano gyvenimas. Kelias. Automobiliai. Ir aš – mažas vaikas tarp jų. Žvaigždės – tokios žavingos mažajam man. Kraustymasis į naujus namus. Nauji draugai. Mokykla. Pirma klasė. Pirmoji meilė. Pirmasis bučinys… kiek daug visko ir vėl tas balsas.
- Ar supranti kiek esi gyvenime matęs? O tu vis dar įsikibęs tą netikrą svajonę. Juk beveik nebeturi vilties. Juk žinai, kad vaikščiosite ratais, bet jūs nebūsite kartu. Lai ji lieka tavo nuostabia svajone, bet išmok gyventi be jos. Išmok pajausti gyvenimą. Juk tu moki džiaugtis tuo ką turi. Apsidairyk aplinkui ir suprasi, kad nėra taip blogai…
Tyla tęsėsi ilgai. Aš nedrįsau atsimerkti tikėdamasis dar ką nors pamatyti ar sužinoti… Atsimerkiau. O juk visą laiką buvau savam kambaryje.
Atsisakyti tos ,kuri man daužo širdį ,ir leistis į naują gyvenimą. Kiek dabar sudaužysiu širdžių? Kiek dar lapų nuo medžių nukris? Kiek saulėtekių teks dar sutikti vienam? Ir saulę palydėti vakaruosna?
Koks gražus vaizdas: užšalusi upė. Už jos sniegu padengtas miškas. O aš sėdžiu ant skardžio, o šalia jaučiu šilumą… ech, kaip patinka man visa tai… Sudie, vienatve!


2003-02-12 13:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 30 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-12 22:53
lioo
o tau proza gana gerai sekasi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-12 17:24
Ordeal
emmm toks beprotishkai geras saves pazinimas... kartais girdi i ausyte skambancius zodzius, bet taip sunku jais patiket, ne visada norisi klausytis ir isgirsti, gyveni ir viliesi, o gal? Pazystamas jausmas, tik deja kartais jis kaip praeitis stipriai isikimba i tave ir velkasi paskui..Galiausiai viskas pasidaro per sunku...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-03 15:29
Denisas Melnikas
Taigi gerai yra mylėti patį save ir nekonfliktuoti su savo antruoju "aš". Tausok širdelę!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-03 15:26
Denisas Melnikas
Sudaužyta širdis... :/ Šis posakis yra gražus, tačiau... nėra jis geras. Aišku, kad nėra. Cha, kas per kvailystės.
Žinai, žmogaus širdis yra labai trapi. Per ją pastoviai plūsta kraujas. Atsidaro viena anga, įbėga kraujas, sudaro slėgį ir atsidaro kita, pro kurią jis išbėga. Kai žmogus įsimyli (turiu omeny abipusę meilę) - tų žmonių širdis pradeda veikti sinchroniškai. Aplink ją susidaro plazminis šydelis. Kai vienas žmogus prarandą meilę kitam - to širdis nenustoja veikti. Ji laukia sinchroniško atsako, kurio nebėra. Širdis pildosi kraujo. Tam nebėra kur dėtis, jis sunkiasi per sienas. Susidaro "infarktinės" skylės. Su meilė išnyksta ir plazma. Belieka skylėta širdis.
Kodėl pakrinka sveikata? Kodėl antrą kartą sunkiau įsimylėti ir ta meilė nebebus tokia pat stipri?
Manau, kad atsakiau į šį klausimą. Dėkui Borisui Jevgenivičiui Zolotovui (jei tokį pažįstate).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-28 21:29
pirmoone
"Koks gražus vaizdas: užšalusi upė. Už jos sniegu padengtas miškas. O aš sėdžiu ant skardžio, o šalia jaučiu šilumą… ech, kaip patinka man visa tai… Sudie, vienatve!"
labai labai fainas galas :) juk visada viskas tik i gera :) net kai kazko netenki, visko lieka tiek be galo daug.. kai atlauzi kampa batono, kad patrupintum jo siek tiek gulbems, nelieki alkanas, o gyvenimas nusispalvina tokiais graziais jausmais.. ir dar praskrenda gulbe.. :)
kazko mano mintys si vakara nebaisiai rislios, jauciu.. em.. :)


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-12 17:47
Jacquelline
Žinai, pagalvojau, kad gražiausios mintys gimsta iš liūdesio, vienatvės, skausmo ir t.t., tiesa? Kelias atgal visada yra, bet kam to reikia? Geriau žengti į priekį :) Džiugu, kad randi laiko sau ir savęs ieškojimui :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-12 14:37
vilyte
Vienatve, sudie....... Kaip tik pries valentina:*** Linkejimai Erotai:***
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą