Netikra karalaitė4

Aš buvau labai alkana, todėl skubėjau į pilį. Gal rytoj man vėl pavyktų ištrūkti ir nueiti prie kalvės? Nesupratau, kodėl, bet man labai norėjosi vėl susitikti su ta mergaite. Tiesa jaučiau, kad galbūt ji man melavo. Jos žvilgsnis buvo labai nepasitikintis. Na, bet man dabar svarbiausia ne tai. Man svarbiausia įgyti karaliaus pasitikėjimą, tam, kad po keturių dienų galėčiau nuo jo pabėgti. Žinoma, tai bus nelengva, bet būtina pabandyti.
Taip sau bemąstydama, grįžau į pilį, o ten jau buvo pietūs. Tik įėjusi į menę susidūriau su Marta, virėjos padėjėja.
  - Panele, karalius įsakė jums šiandien pietauti kartu su juo, didžiojoje salėje. Ateikit, aš jus nuvesiu persirengti. - Ir Marta nuvedė mane į mano kambarį, kur jau laukė auklė. Jos mane aprengė, apavė naujais bateliais ir nuvedė į salę, kur jau sėdėjo karalius. Prisižadėjau sau, kad stengsiuos elgtis labai maloniai ir gražiai- jokiu būdu nesukelsiu sumaišties, ar dar ko nors. Reikia pripažinti man neblogai ir sekėsi, tad pabaigoje karalius pasiūlė pasimatuoti suknelę kuri pasiūta specialiai man! Ir iš kur tas perdėtas rūpinimasis? Manau reikia būti dar atsargesnei. Jau kas kas, o mano tėvas taip greit tikrai nesikeičia. Vis dėl to suknelės matuotis, žinoma neatsisakiau, juk aš ruošiuosi dalyvauti puotoje, taigi su aukle ir tarnaitėmis nusekiau paskui tėvą į vieną prabangiausių kambarių. Ten buvo daugybė tarnų, kurpiančių auksu išpuoštus rūbus ir tarnaičių, vis šluojinėjančių aplinkui. Ant ąžuolinio, šilku aptraukto krėslo ištiesta buvo mano suknelė. Tiesą pasakius ji buvo tikrai graži. Netgi daugiau- nuostabi. Lengvas rausvas šilkas buvo ties krūtine surauktas, ties liemeniu buvo skoninga balta rožė, o toliau medžiaga laisvai krito iki pat batelių. Bateliai taip pat buvo rausvi, su rožytėmis ir vos vos matomais kulneliais. Kai mane šitaip aprengė, aš jaučiausi pati gražiausia iš visų šioje šalyje gyvenančių merginų. Žinoma gražiausia aš nebuvau- gražiausia buvo suknelė, bet ji puikiai man tiko, įsivaizduokit, ji tiko man- tokiai panelei, kokia anaiptol nėra išvaizdi. Tiesa, aš turėjau tikrai gražius plaukus. Jie buvo rusvi ir siekė žemiau liemens, bet tai buvo kone vienintelė mano puošmena. Karalius manęs ir paklausė:
  - Tai norėsi ją dėvėti per puotą?
  - Taip. Ji išties graži. - Tariau aš stengdamasi neparodyti, kaip iš tikrųjų man patinka ši suknelė.
  - Gerai. Tuomet  galėsi ja pasipuošti. Tuomet juk tikrai nekils noras bėgti, ar ne? - Net ir tokiu atveju jis sugeba būti atšiauriai budrus. Tiesiog atrodo, kad šis dalykas niekad neišeis jam iš galvos. Tiesą pasakius- kaip ir man.
  -Tikrai nekils. Gali būti užtikrintas tėti.

Jau leidosi saulė. Kad ir vakarinė ji smarkiai kepino mūsų nugaras. Negana to, kad mes išvalėme tvartus, iššlavėme kiemą ir vis dar negavome vakarienės… Ne, baronienei to negana. Ji dar privertė mus dirbti darže tol, kol nusileis saulė. Ir dėl ko? Dėl to, kad aš leptelėjau jai, kodėl mes su Adrianu niekada negauname normaliai pavalgyti. Už tai, kad aš jai tai leptelėjau, dabar dirbame abu su Adrianu.
  - Žinai, galėtum kitąkart būti atsargesnė rinkdama žodžius, kai šneki su baroniene, nes šiandien mums bėdos jau per akis. Gerai dar būtų, jei išvis gautume vakarienę…- Tarė jis ir pasilenkė išrauti piktžolės.
  - Jei dar kartą su ja šnekėčiau, dar kartą jai taip pat pasakyčiau. Aš- tai ne tu. Juk tu bijai ir pasakyti jai ką nors, - užsidegiau aš. Puikiai žinojau, kad kvailai pasielgiau, taip pat žinojau ir, kad Adrianas ne bailys. Jis tik vengia bereikalingų rūpesčių- priešingai nei aš. Aš greit užsiplieskiu ir po to beveik visada gailiuosi, kaip pavyzdžiui šį kartą. Kaip visada ir šį sykį jis nusileido.
Ravėti baigėme tik vėlyvą vakarą, kai jau buvo kaip reikiant paskaudę nugaras. Pasitaisysiu- nugaras skaudėjo taip, kad negalėjome normaliai atsitiesti. Mes sudėjome visus įrankius ir tyliai sliūkinome per žolę. Rasa jau buvo iškritusi, todėl prastai apautos ir skaudamos mano kojos baigė permirkti ir kai pagalvoji, kad visa tai tik per ilgą mano liežuvį... Kartais atrodo, kad įmanyčiau jį nusikąsti. Priėjus prie namo arčiau, galėjai girdėti baronienės ir to kito turčiaus balsus. Kaip jau buvo aišku jie linksminosi išsijuosę. Žinoma mums buvo prisakyta kuo tyliausiai slinkti ir jokiu būdu nepakliūti jos akiratin, nes tuomet mums būsią blogai. Taigi tylutėliai atsisėdome virtuvėje ir suvalgėme duonos su kompotu kurios mums buvo palikę. Tikrai labai gardu, bet juk gavome tik po riekę. Galiausiai- vidurnaktį pagaliau susiruošėme eiti miegot. Miegojome mes daržinėje ant šieno, jis nors ir labai dūrė, kažkiek apsaugojo nuo šalčio. Kai jau buvome visai šalia daržinės aš išgirdau kažkokį šnaresį. Paklausiau brolio:
  - Ar tai tu?
  -Kas „ar tai aš“? Ką turi galvoje? - Nusistebėjo jis pataliukais.
  - Ar tai tu čia kažką šnarini? - Perklausiau. Šnarėjimas pasigirdo antrą kartą. Jau garsesnis. Kažkur tolumoje ėmė staugti šunys. Man darėsi vis neramiau, bet tuo pačiu vis įdomiau. Pasigirdo tylūs žingsniai.
  - Adrianai, gal einam pažiūrėt kas ten? - Netverdama smalsumu tariau aš.
  - Negi nori prisivirt daugiau košės? Tai ne mūsų reikalas. - Atrėžė jis.
  - Nagi, einam. - Tariau aš, bet jis jau nebegirdėjo- buvo užsukęs už daržinės, o man nieko kito neliko, kaip tik pamatyti, kas išlys iš už kampo. Figūra buvo apsisiautusi juodu gobtuvu. Rankoje nešė vieną iš brangiųjų baronienės ąsočių. Vos mane pamačiusi figūra sucypė ir išmetė iš rankų ąsotį prie pat manęs. Jis sudužo taip garsiai, kad, manau, prikėlė visus miegančiuosius. Figūra, šmėstelėjusi juodais skvernais iškart pasipustė padus, o aš likau stovėti, kaip stovėjusi. Netrukus kiemas prisipildė žmonių. Pasirodo mano spėlionės pasitvirtino- sudužimas prikėlė visus miegojusius, atėjo net ir baronienė su... Bet, juk tai tas vyras, kuris anądien pagavo mane vagiliaujant. Košmaras. Dabar tai jau tikrai prisidirbau.