Apie aną šaldytuvo galą

Šaldytuvas, kaip ir dauguma dalykų šiame postmodernistiniame pasaulyje, turi mažiausiai du galus. Ir kai gyvenimas eina ne į priekį, o į užpakalį, belieka kaltinti refleksiją. Arba šešėlinę ekonomiką, jei skaičiuoji mokesčius. Arba matematikos mokytoją, jei nemoki skaičiuoti. Bet reikia turėti sąžinės – ji, vargšė, dirbo pusantro etato visą savo darbo stažą, o dabar per tas visas ekonomikas gali skaičiuoti tik tokias sumas, kurių mokė trečioje klasėje. Dėl jos bėdų, žinoma, kalta valdžia, tačiau išsilavinę žmonės kartais to nesuvokia.
Bet grįžkime prie šaldytuvo. Ką kaltinti, jei jis netelpa pro virtuvės duris? Žmoną, dėl jo “unikalaus dizaino, tiesiog sutverto mūsų virtuvei”? Bet ji spėjo pirma mane apkaltinti dėl subraižytų koridoriaus tapetų. Beje, tegu ji pabando pamąstyti, laikydama rankose tokį svorį. Bepigu krovikams, kurie kasdien būna tie išvaržos riba. Mano darbas susijęs su nervų ir kantrybės ribomis – aš pats matematikos mokytojas. Turiu šiek tiek reikalų ir su geometrija, todėl truputį gėda, kad nepaskaičiavau, kokiems gabaritams tinkamas kelias nuo buto durų iki virtuvės kampo, skirto mūsų naujajam vokiškam gėriui. Bet, kiek žinau iš liaudies išminties, kuria darbe kažkodėl dažniausiai švaistosi fizikai, o ne lietuvininkai ar istorikai, kurpiaus šeima yra pasmerkta vaikščioti basa.
Užtat tiksliai žinau, kad šaldytuvas turi aštuonis aštrius kampus. Apie penkis iš jų jau žino ir koridoriaus sienos. Apie tai, kad jos žino, mane informavo žmona. Glaustai, aiškiai ir operatyviai. Pora kartų ji raportavo dar prieš įvykstant nelaimei.
-Šyta, šaiminynkas,  gal pobandom išniašti atgal į koridorą? – klausia vyresnis iš dviejų tamsiai mėlynai apsirengusiųjų. Aš neprieštarauju. Tiesą sakant, po paskutinių trisdešimties minučių, neprieštaraučiau ir apskritai gyventi be šaldytuvo.
Išeinu su krovikais parūkyti. Šiaip nerūkau, bet nuostolių skaičiavimas su žmona būtų didesnis nuodas sveikatai. Be to, sužinau karščiausias naujienas – teks išmontuoti staktą, o gal net griauti sieną. Arba rinktis kitą šaldytuvą. Po velnių, demokratija tikrai veikia! Vyrai, sakau, o gal tiesiog prieš ką darydami pamąstom, schemutę nusibraižom, tačiau iš mėlynrūbių žvilgsnių suprantu, kad teoriją praktikoje taiko tik visokie mazgotės. Įdomu, kokie buvo jų matematikos mokytojai…Apie žmogų daug ką galima pasakyti žinant jo požiūrį į Mokslų karalienę. Juk matematika – tai irgi menas, savo prigimtimi visai panašus į muziką. Kaip kažkada sakė vienas mokslininkas, jo sūnus tapo dailininku, nes matematikai jam neužteko vaizduotės…
-Šaiminynkas, pabandom dar, jai neįšais, grausim staktą, - mano propagandines mintis nutraukia vyresnysis krovikas.
Žinoma, mums “neįšaina”. Todėl, neskaitant sienos sužeidimų, šiame mūšyje patiriame pirmą tikrą auką – kelis kartus subraškėjusi virtuvės durų stakta virsta trimis baltais medžio gabalais. Daugybę trapecijų ir neiškiliųjų daugiakampių nubrėžusi mano akis lyg ir įžvelgia, kad tinkamai pakreipus, būtume sutalpinę ir taip, tačiau kas aš toks prieš visagriaunantį gaivališkumą? Griaunu, nes turiu valią griauti, taip sakant. Tik gaila, kad tas didžiulis masyvus kūjis vyresniojo mėlynrūbio rankoje nėra fikcija…Įdomu, kuri pirma grius: ar siena, ar žmona? Ji, atrodo, jau nieko nebeskaičiuoja, tik žiūri išsprogusiomis akimis tai į mane, tai į sieną, tai į akmenskaldį, kuris egzekuciją atlieka kažkaip oriai, visa iškilminga povyza rodydamas, kad griauna ne savo namus.
Mano veidas pradeda kaisti. Iš lėto, bet vis greitėdama į kūną liejasi pykčio banga. Rankos ir kojos pradeda drebėti, plaučiai išsiplečia tarsi pasaulinio garso tenoro. Kad ir kokie tvirti šeštokais užgrūdinti mano nervai, neatlaikau:
-Čiuožkit iš čia, jūs, neandertaliečiai! Drožkit geriau griaut kinų sienos!
Tik vėliau supratau, kad rizikavau pusmečio algą palikti pas dantistus, bet matyt juos apstulbino niekad negirdėtos frazės. Po poros dienų netgi gavau laiškelį su atsiprašymu ir pažadu padengti sienos reanimacijos išlaidas.
Tačiau tąkart mūsų bute viešpatavo tyla. Dar niekad taip stipriai nejaučiau meilės savo žmonai, dar niekad ji neatrodė tokia mielai trapi. Į mūsų mikrorajoną leidosi vakaras, bet mes nedegėm šviesos. Aš stovėjau atsirėmęs į šaldytuvą, ji – į apgriuvusią sieną ir nuolankiai laukėm išganymo. Kai sienos griūva per televizorių ar netgi už lango, tai būna tiesiog įspūdingas reginys, bet kai tai nutinka tavo namuose, pasidaro tuščia ir graudu, lyg kažkas atėjo ir suplėšė tavo paskutinius marškinius, tuos, kurie arčiausiai kūno, o tu tik stovėjai ir žiūrėjai, nors gal ir tau drėskė per krūtinę, gal ir tau bėgo kraujas…
Po keliolikos minučių namo parėjo sūnūs. Vienas iš jų atidarė beveik tiesiai prieš įėjimą į virtuvę esančias tualeto duris ir mes visi keturi be ypatingų vargų įmanevravom tą prakeiktą geležyje įkalintą Antarktidą į jai numatytą vietą. Jaunėlis uždegė šviesą ir ji bematant užkariavo erdvę, nepamiršdama ir plotelio tarp šaldytuvo galo ir sienos.