Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







0. ĮVADAS, KURIO GALITE NESKAITYTI, ARBA FANTASTIKOS FILOSOFIJA
Literatūros kūrinys apsimeta esąs tikrove; šitaip būna visada, ir kiekvienas stilistinis efektas, kiekviena pasakojimo forma – metafora, intonacijos, netgi sintaksė – kuria tikrovės įspūdį, trumpam apgauna skaitytoją, perkeldama jį į pasaulį, kurio nebuvo ir nėra. Bet, pridurčiau, galėjo būti. Kas padaro kūrinį tikrovišku? Grožinis tekstas nėra matematinis modelis, nėra ir populiariai parašyta vaizduotės sukurto pasaulio enciklopedija. Pačiame kūrinyje įvyksta kūrinio pasaulio steigtis. Ne kur kitur, o žodžiuose, intonacijose, sintaksėje, daiktavardžių, veiksmažodžių ir būdvardžių dermėje, schematiškuose personažų pavidaluose – įvyksta trumpasis jungimas, ir kūrinio pasaulyje prašneka kažkas labai panašaus į realybę. O gal – pati realybė, tikrovė, kurioje gyvename, per meno kūrinį parodo, kokia ji būtų, jei spalvos, garsai, istorija, fizikos ir psichikos dėsniai būtų tiesiog kitokie. Matydami, kaip fantastas perstumdo realybės baldus (nes fantastinė fikcija – imkime jautį tiesiai už ragų – yra ne kas kita kaip realybės baldų perstumdymas), imame suvokti nematomo kambario formą. Galbūt kaip tik jos stebėjimas yra vadinamasis estetinis pasitenkinimas.
Sutinkate?
Būtent todėl kūrinys turi būti realistiškas. Prisiminkite, kad galų gale jūs perteikiate (ar, jei norite, sukuriate) tikrovę, realybę. Tai esminis jūsų literatūrinės vaizduotės kūrinys (ar objektas) ir giliausias skaitytojo dėmesio ir (sėkmingu atveju) jo pasitenkinimo objektas. Taigi parašyti gerą fantastinį kūrinį reiškia – sukurti, ne, jau būti sukūrus tikrovės dvasią, išskleisti ją fiktyviame pasaulyje, perteiktame per kūrinio siužetą.
Šis principas galioja beveik kiekvienam grožinės literatūros kūriniui ir ypatingai galioja eilėraščiams; bent jau geriems. Tačiau nei eilėraščiai, nei grožinė literatūra manęs nedomina. Mane domina fantastika – žanras, turintis savus empirinius reikalavimus, gyvas, pulsuojantis daiktas, kuris ir be manęs apsispręstų, ko jis nori. Ne kritikas dedukuoja fantastiką iš savo minčių, patirties, mokslini griežtumo ar eseistinės laisvės, tačiau pati fantastika – objektas – sako savo žodžius, kuriuos kritikas pagauna arba ne. Galimas ir prasilenkimas – arogantiška kritiko mina, nurašanti fantastiką (sykiu su daugybe kitų žanrų, krypčių, tendencijų) į niekintiną popkultūros getą. Paprasčiausias būdas kalbėti už fantastiką ir apie ją – bent jau pakartoti tai, ką žino kiekvienas Eridano skaitytojas, būtent kad fantastika skirstoma į fentezi (F) ir science fiction (SF). Žinojimas apie šių vidinių fantastinės literatūros žanrų skirtumus ateina anksčiau už kritinį tų skirtumų įvardinimą. Tiek leidyklos, tiek autoriai, tiek minios skaitytojų neklystamai įvardija kūrinį kaip SF ar F tekstą, spręsdami dažniausiai pagal iš pažiūros visiškai išorinius požymius (veiksmas vyksta ateityje – SF; veikia gnomai – F), ir jie nedaro klaidos; puikus P. Anderson‘o romanas „Operacija „Chaosas“ (keliais sakiniais paminėtas čia  išplečia būtent F žanrą, įveda naujų elementų būtent į F stilistiką, raiškiai kontrastuoja su krikščioniška mitologija paremta „Jūrų valdovo“ fikcija būtent F ribose; tačiau griežtai kalbant, „Operacija „Chaosas“ tik savo elementais priklauso F, tačiau tų elementų buvimo išaiškinimas priklauso išimtinai SF žanrui (paraleliniai pasauliai, esantys dėl kosmologinės būtinybės aptartos fizikiniais terminais).
P. Andersono romanas – žaisminga išimtis; jo atveju turime reikalą su tyčiniu F ir SF stilistikos supainiojimu, originaliu pasauliu, kuriame raganos skraido ant šluotų, tačiau vilkolakiai tarnauja armijoje, demonas ifritas patvarkomas psichoanalizės priemonėmis aktyvuojant jo vandens baimę; negana to, Dievo buvimas, Jo malonės veikimas, magijos galios, pats Pragaras – visa tai mokslinio tyrimo objektai, atradimų bei apskaičiavimų valdos. Iš Dangaus nusileidęs N. Lobačevskis (Lobačevskio neeuklidinės geometrijos kūrėjas) padeda pagrindiniam herojui kelionėje į Pragaro visatą, knibždančią raguotų ir uodeguotų velnių. Tiesą sakant, aš nepatariu jums rašyti tokios fikcijos. Tebūnie tai pirmasis ir vienintelis negatyvus (neleidžiantis, draudžiantis) mano patarimas. Todėl, kad išbalansuoti ant ribos tarp “rimtosios” fantastikos ir parodijos – be galo sunku. Na, o parodija – tai atskiras žanras ir atskira byla. Fantastikos parodija susijusi su fantastika tampriais ir reikšmingais ryšiais, bet – fantastinė parodija jau beveik nėra fantastika.

1. AUTORIUS, ARBA BŪK FANTASTAS
Taigi jūs turite pagauti fantastikos stilius, ar, jei norite, fantastikos stilių (jei toks egzistuoja; mes jau matėme, kokia nevienalytė ir nenuspėjama yra fantastika kaip tokia). Jei jūs norite tiesiog parašyti vieną fantastinio tipo kūrinį, įdėti kažką į bedugnį rašykų Fantastikos krepšį, jums beveik netinka Glottokomos patarimai. Tačiau jeigu jūs norite rašyti fantastiką – nei daugiau, nei mažiau – tiesiausias kelias į tai yra daug skaityti; ir ne tik skaityti – leiskite, kad fantastika jus apsuptų; kvėpuokite fantastika; pažiūrėkite filmą, neturintį didelės meninės vertės, tik todėl, kad veiksmas vyksta tolimoje planetoje; įsiveskite Warcraft‘ą, o po to Starcraft‘ą (jei dar neįsivedėte). Niekada nepamirškite, kad vienos srities nepakanka; jei žiūrite fantastinius filmus, skaitykite ir knygas (ir atvirkščiai). Nekritikuokite, nesibodėkite, nepiktžodžiaukite, nelipinkite etikečių (popsas, nuobodybė). Mėgaukitės.
Tarkime, kad visa tai jūs jau turite; nė kiek neabejoju, kad beveik visi rašykų fantastikos autoriai, įdėję ne vieną atsitiktinį kūrinuką (kartais visai nefantastinį), bet, tarkim, kovinę epopėją ar begalinę parodiją, ar Anime stiliaus vampyriadą – tikrai yra būtent fantastikos aistruoliai, ne šiaip žmonės iš gatvės. Antrasis žingsnis vadinasi – refleksija. Reflektuokite fantastiką; žmoniškai šnekant – mąstykite apie ją. Nors pirmajame punkte ir patariau snobiškai neburnoti žiūrint primityvoką skerdynių tolimoje planetoje tipo filmą, estetinis vertinimas, skonio sprendimas jumyse niekur nedings. Priešingai – kuo daugiau fantastikos srauto produkcijos suvartosite, tuo gilesnis ir įvairiapusiškesnis bus jūsų skonis. Netrukdykite tam, bet leiskite tam vykti. Mąstykite, leiskite jūsų protui pačiam suskirstyti knygas ir filmus į tipus ir stilius; skaitydamas naują kūrinį patirkite dežavū, o po to prisiminkite, kur ir kada tai jau matėte. Šie motyvai, šios siužetinės linijos. Leiskite atminčiai, vaizduotei ir protui patiems suskirstyti visa tai. Tiesa, kartais valia jiems turi padėti. Padėkite.
Suglumęs jau nugąsdino jus, perspėdamas, jog „reikia šiek tiek domėtis“ mokslinėmis prielaidomis jūsų vaizduotės sukurtai technologijai; vadinasi, jeigu jūsų herojai plieks blasteriais, turite praleisti keletą valandėlių prie fizikos vadovėlių – bent jau įveikti tuos skyrius, kurie aptaria lazerius. Aš irgi to nedaryčiau; veikiau jau liaučiausi rašyti fantastiką, nei imčiausi mokslo. Tiesa, kartais kūrinio idėja tiesiog apsėda autorių, užvaldo jį tiek, kad jis gludina kiekvieną detalę, užuot dialogais uždengęs technologinę skylę, – pasekmės tos, kad gludinimo pabaigoje autorius būna surijęs gausybę mokslinių bei istorinių tekstų. Dar būna darbštuolių, pedantų ir kitokių maniakų. Bet žymiai panašesnis į tiesą yra  U. Eco variantas – šis superintelektualas, tikėkite tuo ar ne, rašo iš savo erudicijos trupinių; patikrinkite. Ir kas iš to? Ogi tas, kad kur nors „Fuko švytuoklėje“, apie vidurį, pastebėsite, kad jis paprasčiausiai mėgaujasi. Kaip ir P. Anderson‘as žaismingojoje „Operacijoje „Chaosas“. Kaip ir jūs. Jeigu kūryba būtų kančia... aš nerašyčiau. O jūs?
Vis dėlto jūs turite kaip nors pažinti tai, apie ką rašote. Suglumęs teisus; net ir viena vienintelė „loginė“ klaida, vienintelis neatitikimas, klaidingas termino pavartojimas, mokslo faktų, geografinių dalykų ir kt. iškreipimas  - sugriauna, tiesiog sumaitoja kūrinį. Kodėl? Jis primena, kad šias pasaulis, šitie personažai, šitie sakiniai – tik lėkštas, juodai primargintas popieriaus lapas. Iškraipymai primena, kad pasakotojas – tai ne personažas, ne visaregis Dievas, ne Būties balsas, ne drumzlina to pasaulio transcendentalinė sąmonė, - bet tipelis prie rašomojo stalo, tamsiaplaukė mergina prie Interneto ir t. t. Neatitikimai ir piktnaudžiavimai sugriauna realumo iliuziją. Kol skaitau niekad nebūsiančios niūrios ateities istorijos faktusLord Roshiel kūrinyje, viskas klojasi gerai. Tačiau sužinojusi, kad totelitarinės ateities imperijos gyventojai  išmoko „marksistinę Tongo VIII pamoką, kad „laisvė yra suvoktas būtinumas“ – suprantu, kad autorė sužinojo šią frazę iš istorijos vadovėlio, tikrai ne iš pirminių šaltinių (Hegel‘is); dirbtinai negatyvi frazės traktuotė, niekuo nepagrįstas formulės prasmės kritinis traktavimas... galų gale, juk tai viena iš sentencijų, kurias iškalame nesidomėdami; nepriekaištauju – negalima žinoti visko, negalima domėtis viskuo. Vis dėlto mano ausyse ima džergžti – ties šia fraze patiriu, kad esama autorės, kad ji – mano amžininkė, Lietuvos pilietė, veikiausiai daugmaž bendraamžė. Nenoriu šito žinoti, bent jau skaitydama kūrinį. Niekas nenori. Autorius turi visiškai susilieti su fonu. Tai fikcijos esmė: autorius susilieja su kūrinio fonu; pavirsta išgalvotos vietos fonu.
Štai kodėl pateikdami faktus neturite išsiduoti, kas esate; klaidos jus išduoda, todėl turite skrupulingai jų vengti. Kol kas aš kalbu tik apie faktines klaidas, apie prieštaravimus pačiame fiktyviame pasaulyje. Supraskite – jei jūsų kūrinio veiksmo vietoje esama gravitacijos, visi reiškiniai tenai turės paklusti gravitacijos dėsniams. Bet gravitaciją jūs įvedate jau pačiu pirmu sakiniu: „Džimis ėjo... “. Supratote? Ėjo, kojomis žemyn ir atsispirdamas nuo žemės. Medis yra augalas, turintis kamieną, šaknis, vainiką su gausybe lapų. Dėl detalių galima ginčytis, bet mintis aiški. Šaknys siurbia drėgmę iš dirvos; vanduo maitina medį. Lapai jūsų kūrinyje žali? Žinokite: ten vyksta fotosintezė, taigi veikiausiai galioja reliatyvumo teorija. Negalite pasivogti vaizdų iš šio pasaulio ir įskiepyti jų savajame; kartu su medžių lapų žaluma perimate fotosintezę ir reliatyvumo teoriją. Tai drastiški pavyzdžiai. Šiaip ar taip, fantastas nėra Dievas, kuriantis visiškai naują pasaulį iš juodo nieko; fantastas kuria viso labo tikrovės iliuziją. Fikciją (jei norite, science fiction) arba fantaziją (fantasy).
Nepasivarginau viso to išaiškinti, nes nei Suglumęs, nei to kito straipsnio autorius, nei St. Sebastianas su viena skruzdėle savo aitriai kritiškuose komentaruose to nesiteikė padaryti. Man atrodo, pats laikas. Dalykas tas, kad patys komentatoriai dažnai užmiršta, kad kūrinio neprieštaringumas nėra tikslas pats sau; detalės neturi prieštarauti, mokslo duomenys negali būti iškreipinėjami – ne dėl to, kad pats prieštaravimas, pats iškreipimas būtų blogas (taip manyti gali nebent vien savo sritimi susirūpinęs fizikas, na, arba ginklų specialistas); prieštaravimai griauna iliuziją. Jei nesuinteresuotas, protingas, bent kiek išsilavinęs skaitytojas prieštaravimų nepastebi todėl, kad realybės iliuziją autorius sukūrė kitom priemonės (pvz. psichologizmu) – kritika turi sustoti. Liautis. Būkime sąžiningi – svarbiausia juk yra tai, buvo ar nebuvo sudrumsta kūrinio maja. Jei to nebuvo – kam ją papildomai griauti skrupulinga kritika? Komentatoriai tuojau pat paprieštaraus: gerame, taigi galingą tikrovės iliuzijos krūvį turinčiame kūrinyje paprastai prieštaravimų (beveik) nebūna. Ką gi, ir tai tiesa. Bet mano reikalas buvo perspėti.
Grįžkime prie faktinės medžiagos. Aš, Austėja Glottokoma, leidžiu jums nebūti fizikos ar šaunamųjų ginklų specialistais; aš siūlau paprastą būdą įgyti tą žinių minimumą, reikalingą fantastiniam kūriniui. Matote, fantastinė literatūra dažnai pateikia populiarių mokslo faktų interpretacijų, nekalbant apie paties mokslo metodo demonstravimą. H. Harrison‘o romane „Pareigos jausmas“ matome, kaip herojus iškelia hipotezę (jog agresyvieji, kvailieji Diso lordai – magtai – apskritai nėra žmogiškos būtybės), gauna ją remiančius duomenis (turėdamas telepatinių gabumų, jis neapčiuopia magto sąmonėje jokių emocinės veiklos pėdsakų), atlieka eksperimentą (užmuša magtą ir partempia jo lavoną), apdoroja eksperimento duomenis (skrodimas) ir padaro atradimą (simbiotinis gyvis magto smegenyse). Taip mokslas ir veikia. Nepakartojamose V. Vinge‘o „Liepsnojančiose gelmėse“ – daugybė fantastiškosios matematikos inkrustacijų; filosofijos specialybės studentas galėtų vien iš jų skaityti pranešimą apie erdvės sąvoką matematikoje, ir – patikėkite – fantastiniam kūriniui iš matematikos ir tereikia šios „erdvės sąvokos“ ir poros terminų. Minėtas Harrison‘o „Pareigos jausmas“, jo „Mirties planeta“,  dar B. Aldiss‘o „Šiltadaržis“ (vienas mėgstamiausių mano fantastinių romanų) – ir jūs jau turite supratimą, su kuo valgoma simbiozė ir biologija apskritai. Ph. Farmer‘io „Akmeninis dievas“ kalte įkals į galvą, kaip gaminami ir kaip veikia dirižabliai, oro balionai ir visa panaši velniava. Tik – ar jūs kada susimąstėte, kas toji hipererdvė? Daug mąstyti nebūtina – pakanka įdėmiai perskaityti tas kelias pastraipas, Harrison‘o (ar Bujold‘o) mestelėtas apie nelemtąją hipererdvę. Ir šitaip kiekviename kūrinyje: suradę keletą mokslinių faktų, keletą minučių juos apmąstykite; neretai autorius pats padeda skaitytojui – tiek „Akmeninio dievo“ pagrindiniam herojui, tiek Jasonui din‘Altui iš to paties Harrison‘o „Etikos specialisto“ tenka sunkus uždavinys – ne tik sukurti įtaisą, bet ir išaiškinti jo veikimą kitos (atsilikusios) kultūros žmogui (arba mutantui drambliui). Kaip ir J. Verne‘as, išradęs šį principą, tų herojų lūpomis autoriai kalba mums, neišmanėliams skaitytojams.
Ar žinojote, kad užskraidinę Warcraft‘o goblinų cepeliną virš priešininko air unit‘o, priverčiate kitus skraidančius priešus užpliekti po cepelinu atsidūrusį saviškį? Mažai naudinga žaidžiant Warcraft‘ą (nespėsite), bet aiškiai rodo, kaip net Warcraft‘as pateikia įsidėmėtinų realistinių faktų, lengvai pritaikomų fantastiniame kūrinyje. Kažin, gal savąjį slibiną ir aš nudobsiu būtent šitaip. Nors abejoju.
Matote: tereikia atidžiai, geranoriškai, dėmesingai dalyvauti Fantastikoje, ir ji išmokys jus visko, ko reikia neblogam fantastiniam kūriniui. Kad parašytumėt šedevrą ar užsuktumėt savyje Harrison‘o stiliaus epopėjų mašiną, dalyvauti nepakanka. Bet tvykstelėti rašykuose, nutildyti Fantomą ar St Sebastian‘ą, susirasti pastovių skaitytojų, kurie nuolat kartotų, kad įdomu, ir kad laukia tęsinio – tikrai taip. Vargu ar jūs norite ko daugiau. Nebent tik giliai širdyje.
Kartu su visu tuo jūs (veikiausiai) išmoksite ir dar vieno svarbaus dalyko. Sklandaus rašymo, kurio beprotiškai stinga rašykų fantastams. Net ir geriausiems tarp jų. Net Lu. Kartais net vienai skruzdėlei. Bet tai jau kita tema.
2005-02-28 19:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-14 23:43
active contacts
įdomu, ypač pirma (nulinė) dalis. vidinės realijos - mažiau. Rašiau antram kurse kursdarbį iš pirmo Voneguto romano (Pianola) buvau priverstas apie SF pasiskaityti (na, įvadą parašyti reikėjo). Tikrai, menkinama yra SF mainstreamo literatūros podukra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-04 00:04
Nyarlathotep
Nesutinku su išvada :) Visų pirma, rašymas - tai nevien tekstų atkartojimas. Tai tavo fantazijos ar patirties išreiškimas. Vien skaitydamas to negausi. Antra, skaitymas nebūtinai išmokys rašyti gerai. Juo labiau, dalies Eridano išleistų knygų vertimai ne ką geresni už čia publikuojamus darbus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-28 20:52
murmt
Perprašau, o kaip įtikėti tuo sukurtu pasauliu, kad ir koks jau tas psichologizmas būtų, jei detalės iškart trikdo iliuziją?  Nesuinteresuotas, protingas, bent kiek išsilavinęs skaitytojas prieštaravimus ir nesklandumus kaip tik dažniausiai pastebi, o ne praleidžia pro akis vien dėl to, kad "vaje, kaip gerai visa kita".

Pabūsiu skrupulinga: Lois McMaster-Bujold visgi moteris.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-14 23:43
active contacts
įdomu, ypač pirma (nulinė) dalis. vidinės realijos - mažiau. Rašiau antram kurse kursdarbį iš pirmo Voneguto romano (Pianola) buvau priverstas apie SF pasiskaityti (na, įvadą parašyti reikėjo). Tikrai, menkinama yra SF mainstreamo literatūros podukra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-04 00:04
Nyarlathotep
Nesutinku su išvada :) Visų pirma, rašymas - tai nevien tekstų atkartojimas. Tai tavo fantazijos ar patirties išreiškimas. Vien skaitydamas to negausi. Antra, skaitymas nebūtinai išmokys rašyti gerai. Juo labiau, dalies Eridano išleistų knygų vertimai ne ką geresni už čia publikuojamus darbus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-28 20:52
murmt
Perprašau, o kaip įtikėti tuo sukurtu pasauliu, kad ir koks jau tas psichologizmas būtų, jei detalės iškart trikdo iliuziją?  Nesuinteresuotas, protingas, bent kiek išsilavinęs skaitytojas prieštaravimus ir nesklandumus kaip tik dažniausiai pastebi, o ne praleidžia pro akis vien dėl to, kad "vaje, kaip gerai visa kita".

Pabūsiu skrupulinga: Lois McMaster-Bujold visgi moteris.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą