Pavasaris prakeiktas

Balandžio saulė ir kaštono šakos lipnios
prie sienos plakės akinančios,
kai kėdėje supamoje - virš mūrų baltų
tave regėjau. Buvai, kaip vienišo medžio
žydėjimas laukuose bekraščiuose,
buvai kaip žemė - įkaitusi, raudona,
ir dangus, sklidinas paikų debesų,
kuriuos žydrynėj vėjo malūnai draikė.

Atsikėliau ir, stovėdamas prie būgno,
juokiausi klaikiai, nes dangumi lėkė,
jau laimingas, toks pašėlęs liūtas, skambėjo
saulėje žiedai kaip žydros, gražios lempos.
Mano rūbas dar nuaustas buvo iš gelsvų dūmų,
atrodė, vanduo su savim liūliavo miškus;
ir buvai miražas, maža, auksinė dievaitė,
auskaru siūbuojanti prie veido.
Būgnas sutratėjo, mes nubėgom į mišką,
dabar du liūtai raudoni, apkvaitę;
ir žemė, ir dangus alpo nuo drebėjimo.
Vanduo nusinešė atvaizdus mūs išsikreivinusius.

Bet pavasaris prakeiktas!
Tik vanduo, vanduo plukdė visus laiškus:
tave, mane, mirgėdamas ant baltos sienos.