Šv. Valentino dovanos

Nelaukiu aš tų švenčių – vienos išlaidos ir bėdos. Pradėjo dar čia kažkokią Valentino dieną švęsti.  Manoji  jau prieš pusę metų man tokią piniginę nupirko už aštuoniolika litų ir dvi širdeles užklijavo. Pinigų išmetimas, daugiau  nieko. Kur aš, stalium dirbdamas, ją dėsiu? Kiek puskojinių už tuos pinigus galėjo nupirkti?..
    Kai lioviausi gerti, pats pastebėjau - labai jau taupus pasidariau. Žmona  “nagu”  mane vadina.
    Jau prieš tris mėnesius pradėjo zyzti kaip širšė:
  -    Antanai, ką tu man padovanosi šv. Valentino dieną?
    Tarsi  man tai labiausiai rūpėtų.  Ne laiku tas šv. Valentinas numirė… Ar negalėjo jis dar porą mėnesiukų palaukti? Juk nieko nėra gražiau, kaip atnešti savo mylimai žmonai žibučių  ar šiaip kokių plukių?.. Aišku, juokingai atrodai, bet užtat nieko nekainuoja…
  O dabar jau prieš dvi dienas prasidėjo:
  -  Antanai, eik į grožio saloną, užsakyk man eilę - šukuose -
ną darysiu!
  -  Imk šukas, - sakau, - ir šukuokis, kas tau trukdo. Man tu ir
taip labai graži!
  -  Antanai, sakei mane myli. Ir neužmiršk, pernai man tokią
dovaną padarei, tokią dovaną, kad  tik paryčiais be algos grįžai!
    Įtikino! Įkalbėjo! Gerai, einu, užsakau eilę. Na, ir kainos už tas“ševeliūras”, na, ir eilės! O dar skundžiamės, kad blogai gyvename.
    Kitą dieną – vėl nauji reikalavimai.
- Reikia  pėdkelnių! Gražių  ir  geriausių,  pats  sakei, kad
mano kojos gražios!
    Taip  iš  tiesų,  Linos kojos tikrai gražios - grakščios kaip
ąžuolinių laiptų statramsčiai.  Nupirkau. Užsimovė! Blizga kaip parketas -  seksualiai! Hm! Patenkinta kaip katė pasiraivė prieš veidrodį.
  -  Žinai, dar trumpą sijonuką su skeltuku ir viskas - ir einam
į restoraną.
    - Turi juk, turi dar pinigų užsispaudęs, žinau aš tave, “nage”, tu mano mielas…
  Neišlaikiau!
  -  Juk sakiau, pirk.
    O patį kažkoks neaiškus pyktis smaugia. Ir viskas man na-
muose negerai. Sūnus knarkia, nesimoko, per storai ant duonos sviestą tepa.  Duktė -  dvylikos metų - dažosi, pudruojasi…Uošvis  lėkščių neplauna, į kriauklę spjaudo, nuorūkas meta…
    Kieno jūs, man pasakykit, nervai išlaikys? Ir pratrūkau. Manoji, apsirengus kaip gulbė, su nauju sijonėliu - į ašaras, o aš - į  aludę!
    Taip ir atšventėm! Dabar ilgai nekalbės. Žinau aš ją. Valgyt  turbūt tik rytoj gausiu. O šv. Valentino - meilės diena - tai jau man tikriausiai tik už gero mėnesio bus. Aš gi sakiau: labiau į pavasarį ją reikia nukelti…