Stresas ( Iš ciklo Moterys. Antras )

kokia dabar ji
gal ištars
prakalbint paklaust  lietaus
jis vaikšto
rudenio gatve.
save į kosmoso
beprotnamius išleidęs
pabūk dar ilgesy
tu mirtinai graži liga

Ar labai toli tas krantas,
kur užmigo tyliai burės?..
Kur išdykę ryto žvaigždės,
Mėto degančius laiškus.

siunčiau trapius laiškus
dulkėjo toliai
byrėjo lapai
slydo  tamsoje
balti vokai
sužiedavau
tik keliais žodžiais
miško aidą
klajūnų paukščių
tolstantys sparnai.

Jei galėčiau nesustočiau,
po padangę paklajočiau.
Rausvi rojaus obuoliukai –
kartūs ilgesio lašai...

ji svetima
čia sėdinti
gyva svajonė
sumišus
šypsena
raukšlelėm laiko
apnešta
tos lūpos iš kurių
pasaulio visą
svaigią drėgmę gėriau
man tarė
kad mylėjo
kai pasakė – ne

Ar labai toli tas medis,
kur sudužusios svajonės,
privaišintos mūsų meile;
skleidžia verkdamos lapus.

štai taip
gyvenimo medžiu
lipau ropojau
nekeisdavau
aš moterų
kaip kojinių senų
nuo kiekvienos
kurioj tavęs ieškojau
lyg kardo smūgis
vėl kraujuojanti žaizda
tikrai galiu atskirt
išvalęs su pelais
visas pragmatiškas
visas švelnias dvejones
tą žaibą
kuris skelia kaip į medį
spurda glėbyje


Nubyrėjo kažkur plaukia,
upėj vasaros žiedai...