Atsikėliau beveik nekvėpuodamas, kad tik nepažadinčiau kaimynės. Kaimynė - tai mano žmona – de jure.
Pasižiūrėjau pro durų plyšelį… Miega angelas raguotas, pagalvę apsikabinusi, plaukai išsidraikę, veidelis raustelėjęs, viena koja iš po antklodės nerūpestingai iškišta. Gaila, nedaug kas matyti…O viduje man taip ir užkaito…
Sėlinu į tualetą, prisimindamas Palangą, ošiančią jūrą, saulei nusileidus, ir savąją Afroditę, žengiančią iš bangų…Pamažu palengvėja.
- Kur eiti? – mąstau imdamas iš spintelės kaimynės auksinius auskarus. Pats juos padovanojau, kai atostogavome Sočyje. Kada tai buvo?.. Atrodo, vakar, o gal prieš amžinybę?.. Jau penktą dieną geriu. Atkritau – po keturių mėnesių kankinančios blaivybės.
Tai žodį sugalvojo medikai, lyg aš gripu sirgčiau. Štai kaimynas Antanas po kelis kartus į dieną atkrisdinėja ir jam nieko. O aš kankinuosi. Geriu ir jokio malonumo nejaučiu. Lyg sąžinę graužia, lyg kaltė kažkokia slegia… Įsivaizduoju, kaip kliuksi alkoholyje smegenų ląstelės, deformuojasi kepenys. Ir viskas per tą naujovišką psichoterapinį gydymą.
Taigi kur eiti, kam tuos auskarus užstatyti?.. Kol šitaip mąstau, už nugaros pasigirsta balsas…Krūptelėjau lyg peiliu gavęs į paširdžius!..
Pabudo ragana – de fakto – rytinis skandalas neišvengiamas.
- Jeigu, kaimyne, išsiruošei į darbą, tai gali neskubėti, sutvarkiau aš tą reikalą.
- Kaip sutvarkei? – nesuprantu.
- Paskambinau vakar tavo šefui ir paklausiau, ar tu ten toks nepakeičiamas alkoholikas?
Aš beveik nesiklausau, negaliu kišenėse rasti automobilio raktų.
- Tai tavo šefas pasakė, kad gal tokių specialistų iš Rusijos kviestis nereiks. Ar girdi tu, kvaily, ir neplėšyk kišenių, nevark, - nuramina,
- Kaip nevark, - man iš pykčio net apatinis “stalčiukas” atvipo – lyg pro dūmus prisimenu policininkus .
- Taip, taip, - patvirtino manoji de jure.
- Paskambinau aš vakar ir policijos komisarui. Ir paklausiau, ar jie iš viso ten dirba?..
- Na, ir ką, pasimatymą jis tau paskyrė?.. Manęs tau jau nebereikia, ar ne?..
- Kurgi nereiks, latre tu pasmirdęs?! – atšauna įsismarkavusi mano brangioji.
- Kaip jūs ten dirbat, jeigu mano Vacys jau penktą dieną girtas po miestą važinėja? - aš paklausiau.
- Aišku, - su neviltim pagalvojau. – Čia tos prakeiktos atminties spragos, apie kurias kalbėjo narkologas.
Čiumpu kepurę ir pro duris.
- Kai turėsi pinigų, kaimyne, neužmiršk atsiskaityti už viešbučio patarnavimus, - jau laiptinėje pasiveja ramiai rūstus balsas.
- Ach, tu bjaurybe - springstu, – tai šitaip tu su ligoniu elgiesi…Nusipelnei, ragana, kad aš tavo auksinius auskarus pragerčiau, - kalbu mintyse.
Ir net geriau pasidarė apie tai pamąsčius, tiek teisingo pykčio susikaupė. Taip skaudžiai graudu lyg našlaičiui pamotės paliktam vidury gūdaus miško.
Sėdžiu bare, alų siurbčioju, degtinėlės tuoj užsisakysiu. Ir mąstau, bet keista, geriau nesidaro. Ir pyktis kažkur išgaravo. Ir alkį pajutau, gurgia tas alus tuščiame skrandyje. Ir neatrodo, kad toks teisus aš…Ir šiltų žmoniškų santykių norisi.
Taip dėl jos, savo raganos, o gal kankinės, aš dar kartą ryšiuos mesti gerti!..