Gyvenimo proza (Kaip Fėja mokino Stelą virti arbatą Vilkui)

-Imi virdulį ir pripili vandens. Statai jį ant ugnies..
-Kokį dar laužą, Stela? Dujinę viryklę... Mesk tą cigaretę būk gerutė, o tai tikrai bus ir laužas vidury virtuvės.
-Užvirus vandeniui.. Stela, ar tu klausaisi? Tai ko taip šypsais į tolį? Aš žinau, kad kai kam ir galva nuo tavęs užverda. Bet tai nejuokinga, Stela.
-Užvirusiu vandeniu užpili
kvapnių kruopelyčių krūvelę
ir garo mažytę srovelę
po namus po namus
po laukus po laukus
į akis į akis
meilę mylėtiną
mėtinę
širdį pagirdyk
virdulį vidurį
be kraštų
su manim
be savęs
a