Poeto gyvenimas

Kai pavalgai,
Jau taip nesirašo.
Juk poetai – tiktai alkani.
Nemylėti...
Nors myli!..
Jie dažnai nusitašo,
Į stikliuką jausmus
Keisdami.

Tas likimas suvargęs,
Baisus trumpakojis.
Nors ne cirkas,
Bet neša ratu.
Iš paskos atklebena
Dama nelaboji,
Mosikuoja lyg skėčiu
Dalgiu.

Nepataikai šiandieną,
Užšokt ant Pegaso?..
Neliūdėk –
Gal draugai pavyduoliai
Padės?..
Patogiau įsitaisęs
Ir lengviau atsikvėpęs,
Pajunti,
Kad ant sprando
Esi  giltinės.

Na tiek to –
Argi vyrams bijoti?..
Nors į ausį,
Tau šmėklos kvatos!..
Kai  pro rožinius akinius
Užsižiopsosi... –
Piktos bestijos
Laiką ir  žodžius
Pavogs!..