Armonikėlę iškeitusioms lūpoms

Tylėt! Šiandien vyrai išeina į karą!
Visi ligi vieno, vienintelio tavo...
Ginkluoti širdim.

Tavo stalčiai išslysta tušti -
be raktų, akių, pinigų,
pamestų ar ištrūkusių,
nakčiai negirdint, - sauja sagų

leidžia plienui badyti skyles
liežuviu -

vis tiek neįkaista:

vyrai išėjo į karą -
išsinešė parako kvapą.


O tu? Tavo?
Soduose-gyslose pragaras.
Per daug. Per mažai.
Visas svetimas.
Sveikas. Išvykęs.
Mėnesiena veidas aptrauktas.


Ir ištrauki stalčius, ne po vieną - visus
lyg pabudusioj drobėj Dali.
O ant dugno dangus, subadytas aklai -
jį paleisi - pakart negali,

kad ir kiek jis tau siūlo,

paskutinio belaisvio malonei

pritrūkai savo tirpstančio siūlo.