.Krenta.

Rytą jis grįžta, kvepėdamas jūros dumblu ir dūmų prisigėrusiu rūku. Tyliai atsisėda prie širdies ir niūniuoja trūkinėjančią melodiją. Dvelkiančią giliu dugnu. Muziką. Pasiekto jausmo. Jis tik užmerkia mano akis ir užkloja siūvinėtais debesimis. Rankos ant kelių. Žvilgsnis į jūrą. Trupantys svogūnų lukštai po pečiais. Reikia vilnonių siūlų ir bus galima dažyti tobulą akimirką. Šypsosi. Žvelgia. Giliai. Kūnu rieda virtos kruopos. Krinta žemyn ir atšoka nuo mano žmogaus pirštų galų. Jis negaudo. Nieko nieko. Tik vis krenta į mane.
Tik vis krenta į mane.
Tyloje, sutrikdytoje oro plasnojimo.
Jo delnai kvepia sūriu vandeniu. O tuomet jis išeina. Kiekvienu atodūsiu skina sau kelią. Lėtai, kaip miegantis smėlis. Manimi.