beširdė

mano širdis iškiša nosytę iš užančio,
įsikimba abiem delnais į marškinius.
abi lipam ant žuvų šėryklos ūžiančios,
žiūrim, kaip žiema per rėtį
miltus barškina į tvenkinius,
kaip pelus velka kibirais
iš katedros rūsio ir barsto
ir laukai atsiduoda kvepalais
iš jogailos karsto.
Dievas vaikšto po keptuves, -
nuo laukų saldumo dantys man išpuvę. ..
suklaupiau ant ežero nuo žiemos apsvaigus,
o širdis lūputėm ledą buria:
<pažiūrėk koks nuogu kaklu
mažytis mašalas! >
mano mintys, kaip žuvys,
namų neturi
ir užšąla širdžiai rašalas.
įsikibus Dievui į plaukus, be širdies vaikštau