Elementaru, drauge Vatsonai

Metaforos sustoja į eilutę,
Nusilenkia kirčiuotiems skiemenims,
Įtaigiai ir lakoniškai pajutę
Paraleles, ir neiginiai nurims,

Sušokę simboliai krūvon kikena,
Deminutyvai šaiposi kampe,
Akustiniai vaizdai kažką sumano
Ir trypia polką baltame lape,

Taisyklės niekaip vietos sau neranda
Vaizduotės galios suknioje plačioj,
Subjektas lyrinis eilėdarą vis bando,
Interpretuodamas kitaip, nei galima rytoj,

Eilutės, raidės, strofos vikriai sukas,
Idėjos tykiai stebi viską viską,
Atplaukia šiltas epitetų rūkas,
Ir štai – eilėraštis lape jau tviska.