Upeliukas

Tykiai teka upelis iš lėto,
Atspindėdamas nendrių svajas,
Jis sustotų – galbūt, jei galėtų,
Bet tėkmės paslapties nesuras,

Nepajėgs nesroventi nebyliai,
Nesileisti kelionėn klaidžion,
Labirintų slidžių jis nebijo,
Mąsliai žvelgia žydrynėn plačion...

Tu jam kelio – oi, ne - nepastosi,
Jis čiurlens vis pirmyn ir tolyn,
Nuskubėdamas liepą ar sausį
Ten toli – stebuklingon šalin,

Ten kažkur – tiktai vienas jis žino,
Kur nusineša medžių mintis,
Kur alsuoja žalieji beržynai
Ir pailsi pavargus Naktis...

Jis čiurlena, gal pėdas sumėto,
Kartais nešdamas švelnų “myliu”,
Upeliukas vis teka iš lėto...
Jis kaip aš –
nerašyt
negaliu.