Aš, tu ir Akvilės juokas

Aš mintimis į bokštus tavuosius kabarojuos,
„Palauk, nelėk“ – kranksiu nuo tolumos šakos.
O tu apsimeti kurčia ir bėgi, nesustoji,
Akvilė juokias, žvilgsniu palydi visados.

Kai priekinėj eilėj šešėliuos mes
sėdėjom, tu nosinaite skruostus sau valei.
Kai verkėm už kitus ir skausmą lest
pradėjom, Akvilės juoką sudaužei.

Dabar kartu šukes jūs renkat ir dėliojat
į natiurmortą naują be manęs vienos.
Fortepijono dūžiais rėkiat ir vaitojat
„Akvile, kol vėjas pūs, kvatosim dieną iš dienos“.

Tik aš viena be šypsenos palieku,
Stebiu Akvilę rytdienos žvilgsniu.
Kaip juokiatės kartu iš nieko,
Nuleidžiu galvą – „sudie, aš išeinu“.