Po krapų skėčiais

Čia pralėkė viltis,
palikus paskui save
degantį pėdsaką,
liepžiedžiais kvepiančiu dangumi,
po obelim, po krapų skėčiais
aš stoviu lyg prikaltas,
nuo žemės tamsos žalios
jonvabaliai mane apsaugos,
bet staiga pasirodys Baltas,
ir nualpsiu sudejavęs kaip mėmė
liepos vidury;
lelijos šaltos, žodžiai drėgni
vėl šliaužios sniego karalystėje,
tas Baltas vaikysis mane,
tas Baltas pagavęs
bučiuos suskirdusias kojas
lyg princo, kylančio
ant dilgėlynų debesies,
ir mintys it kielės strykčios
prisiminimų šešėliuos trumpučiuos:
ar sugrąžinsi man tikėjimą,
kad pasikartosim šviesoje?

Vasara pro obelį prabėgo,
nelinksma, nušiurusi našlaitė,
mašaliukai ore paliko ženklus,
bet kas juos perskaitys?
Tas Baltas Didelis,
trumpam sušvytravęs,
ir išnyks vakarėjančiame danguje,
šaltis pamerks savo plunksnas
į drumzlinas sutemas,
užmigsiu, ir iš trobos kamino
išlėks mirgantys mano sapnai,
o tu juose būsi mažutė,
gundanti, saldi,
ir spindėsi nakties erdvėse;
sugrąžink man tikėjimą,
kad pasikartosim šviesoje.