Po stiklu
1987. Po mano rašomojo stalo stiklu – iš kaimo klėties parsivežtas "smetoninis" Vytis su užrašu „Valio nepriklausoma Lietuva! “ Prie A. Mickevičiaus paminklo - pirmasis Lietuvos laisvės lygos mitingas. Baisus pasipiktinimas! Nacionalistinis "smradas" ((c) A. Sniečkus) ima kelti galvą. Tuoj pat randasi LTV filmas "Akmuo užantyje", kuriame Arūnas Baublys demaskuoja mitingo rengėjus - kunigai, buožių vaikai, antitarybinės propagandos nešiotojai! Šiurpu! Gelbėkitės! Klasėje sušaukiama polit. valandėlė. Mūsų auklėtojai buvo tekę "auklėti" net A. Terlecko sūnų, tad pasmerkimo patirties ji turi. Ir smerkiame išsijuosę. Antitarybinė provokacija! Antitarybinė provokacija! Klausimas tiesiai man: "ką manai? " Aš - "tiesiog antitarybinė provokacija, ką čia daug manyti" Ir iš tiesų, ką čia daug manyti, kai iš visur kalbama apie tą patį. N. Sadūnaitė, isteriškos eilės apie laisvę tuo metu dar atrodė kažkas tolimo ir nesuprantamo. Rusų valdžia, žinoma, blogis. Bet ar visa kita - gėris? Juk buržuaziniai nacionalistai tokie baisūs! Ne, galvoje dar net nėra sumaišties. Mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti. Vyčio vieta - po stiklu.
Gorbačiovas
Renginys – kaip matote, mūsų klasė buvo labai teisingai politiškai orientuota. Kažką darome su Gorbačiovo kalba paskutinio SSKP suvažiavimo proga (imituojame mitingą ar pan.) Baltos mergaičių uniformų rankovėlės, išlygintos tamsiai mėlynos berniukų kelnės. Ant stalų - didžiuliai laikraščių lapai, kažką skaitome, kalbame, kartojame genialias mintis. Kaip gaila, kad dabar taip sunku atsiminti kontekstą, bet, nežinia kodėl, nežinia kaip, visai nesuderinęs su mitingo scenarijumi, staiga paprašau žodžio ir išpilu ilgiausią tiradą, kur sakau, kad labai svarbu gerbti... Lietuvių kalbą! Kad nereikia vartoti tokių žodžių kaip „koronai“ (dabar sakome "krutai"), "faina" ir kt. Dabar net sunku suvokti - kaip, kokio velnio tai padariau? Neatsimenu. Galbūt ir vėl mama. O galbūt atėjo tam laikas.
Auklėtoja, kažkada "Amerikos balso" išvadinta komuniste, įteikė gėlę. Draugai kikeno. Rodos, skleidės pavasaris.
Gorbačiovas dar nežinojo, kur jam įstrigs lietuvių kalba.
Paminklas
1988 m. Artėja vasario 16-oji. Visose mokyklose duotas nurodymas išaiškinti mokiniams, jog ta šventė – netikra. Lietuvos taryba – parsidavėlių Vokietijai šutvė. Nebuvo jokios nepriklausomos Lietuvos. NEBUVO. Kaip taip energingai stengiasi įtikinti, norom - nenorom patiki. Ir čia staiga man kyla klausimas - "tai jeigu jokios nepriklausomos Lietuvos nebuvo, tai kokių kovų dalyviams pastatytas paminklas Giedraičiuose? " (vienas iš tų laimingų paminklų Nepriklausomybės kovų dalyviams, kuris nebuvo sunaikintas). Mokytoja šiek tiek sutrinka. Bet štai randasi atsakymas – tai čia turbūt tos anos, 1918 m. paskelbtos tarybų Lietuvos (Litbelo). Atsakau "A... " Istoriją mokiausi gerai ir noriai. Litbelas sugriuvo jau 1919 m., o paminklas tai 1920... Švietimo valandėlė nutraukiama. Į namus prašoma eiti tyliai.