Riba

Prie linijos ugnim žymėtos
Plaukai šilkiniai išsidraikė
Tik gilzės šokinėjo, mėtės
Jas automatai trūkiais raikė

Dorumas genio nusitaisius
Į požievio gyvybę skanią
Mirties sparnais pakilo vaisiai,
Kur automatai iškaleno

Paskui tie baliai ir linksmybės
Diplomais popierius pakvipęs
Strėle ilgam širdin įsmigęs
Gyventi nuėjimo kvitas

Daugiau nebereikėjo nieko —
Apversti iškalbėtą stiklą,
Nupjauti ir numesti riekę
Į rytuose perdurtą tikslą

Tik rožių krūmai susodinti
Kieme kaip Lietuva kvepėjo
Žmogus negali niekur dingti
Kaip koks Sevilijos kirpėjas

Bet jis nuo savo užgimimo
Kristaus užgimstančio nematė,
Tik raišiojo prie žemės minią,
Kurią persiuvo automatai...