Po kambarius klaidžioja
spindinčios laukų dvasios;
jos atėjo aplankyti manęs
ir greit išnyks, palikusios gaivų kvapą.
Vijokliais dar lipa šviesos;
ten už menko kelio vingio
niekas nelaukia nieko,
ten - laukai ir miškas,
ir namelio jokio nėra.
Laukų ir miškų vėjas
neša skarą su kutais.
Temsta taip pamažu,
tuoj žiema pasibels.
Miegosiu iki pat pavasario.