Kaitra

Kaitra. Tame sode žiedlapiai byra,
byra metai, amžiai,
šviesūs, mylimi šešėliai...
Kibire vanduo - kaip ašaros,
auksiniai peisai žmogaus
pasvyra, lūpos semia
graudžiai virpančią mėlynę:
debesys ir paukštis šviesmelsvis
ant kaktos.
Žiūri moteris į blausius
savo vyzdžius vandenyje:
kaitra - kaip pragaro medus!
Jos kūnas spindi aplietas
prakaito lašais,
vokais skuba atšvaitai,
vokais pritemusiais lyg vakaro
                                          girios.
Dar neištirpki, nuostabioji,
aš noriu tavo atspindį
apglėbti, laikyti rankose,
glausti prie veido,
o paskui uždaryti savajam kalėjime.
O, ilgesingoji, kokia kaitra
šiandien girta!

Ir prie sukepusios mano burnos
tik sutyvuliuoja dangus
su ištiestais kregždžių sparnais.
Ir drumsčias ši mėlynė
įsivaizduojamame kibire
su sidabriniu vąškaru.