Gabrielis ir Saulė

Kas neskaitys visko - tegu net nepradeda. Ačiū.


Mažas langelis sienoje turi daug plyšių, kitaip, nesigirdėtų šitiek nakties garsų - svirplio diriguojamų. Į šitą mažą, į namuką panašią malkinę, net vėjas kėsinasi užklysti, tik jis, keistai suprasdamas beldimąsi - skleidžia bauginančius, į tylias aimanas panašius ūžesius. Vasaros naktys visada triukšmingos, kartais romantiškos, kartais apatiškos, bet visada sodriomis spalvomis dažančios, kitais metų laikais vienareikšmišką, tamsą.
- Gabri (Gabrieliau), ar kada susimąstai, kodėl mes kartu? Kodėl suradom vienas kitą, kodėl kiti žmonės per visą gyvenimą neranda to, ką mes turim?
- O Tu, ar susimąstai, kodėl turėtų būt kitaip?
- Nustok erzinęs, aš rimtai! Juk kažkada pažinojai mano bevilstišką idealizmą. - Saulė suraukia antakius, lyg visiškai nesitikėjo tokio atsakymo.
- Ech, pažįstu, Saule mano, pažįstu ir dabar; pasistenk užmikt, pailsėk, tavo teorijas aptarsim rytoj. - Pats netiki, kad ištarė žodį "teorijas".
- Teorijas!? Kas tau, Gabri? Maniau, Tau patinka manęs klausytis?
- Aišku patinka, nepyk, - pabučiuoja merginą į skruostą, - aš tiesiog pavargęs, ne tau juk reikėjo mane visą dieną nešti iki kažkokios, Dievo pamirštos malkinės. - Supratęs, kad ir dabar ne kaip nuskambėjo - stengiasi išspausti šypseną po neapgalvotai pasakytų žodžių, o gimsta tik kažkoks ironijos prisisiurbęs šyptelėjimas.
- ..., - mergina praveria burną lyg kažką sakytų, bet didelėmis valios pastangomis nusisuka nuo vaikino apsiversdama ant šono.
- Kodėl taip šneki? Juk žinai, kad neilgai girdėsi žodžius iš mano lūpų. - Prikimusiu ir ramiu, bet skaudžios tiesos pripildytu balsu, perveria Gabrio ausis.
- Nešnekėk taip, meile mano, nešnekėk, pailsėk! - Sutrikęs greitakalbia atsako Gabris. - Mes gyvensim dideliam name prie mano tėvo ežero, žinau, kaip Tu nori vaikų - mes jų turėsim septyniasdešimt tris, tuo labiau, šimtą dvidešimt penkis anūkus. Tau net paminklą pastatys, kaip geriausiai pasaulio mamai ir pastatys jį, kai mirsi, sulaukusi devyniasdešimt devynerių metų. - Neatsikvėpdamas išpyškina Gabris, bet jaučia, kad tokiais žodžiais daugiau ramina save, nei Saulę. Priėjęs atsigula šalia, per pečius apkabina merginą ir atsargiai priglaudžia prie savęs.
- Gabri, pažadėk man, kad niekada manęs nepamirši. Dabar, kai turiu tave šalia - nieko daugiau nenoriu kaip gyventi, gimdama mažiau norėjau! Noriu saugoti tave, noriu kiekvieną dieną spalvinti tavo gyvenimą, noriu, noriu...
- Saule, baik, - švelniu balsu pertraukia ją Gabris, - rytoj pasieksim daktarą, viskas bus gerai!
- Nebėra rytojaus, Gabri, pažiūrėk į mane...
Šaltas prakaitas nuvilnyja vaikino kūnu, bet neatšaldo karštomis viltimis degančios krūtinės ("aš negaliu pasiduot, Saulė nematys manęs pasidavusio! ").

                              - - - - - - - - - - - -

1941 metais liepos keturioliktąją, šturmavus kelis bolševikų sunkvežimius, žuvo Gabrieliaus būrio vadas, vaikinui teko keliauti atgal į štabą - naujų nurodymų. Pragariškas karštis labai sunkino kelionę, tuo labiau, buvo sunku likti nepastebėtam. Nesaugu buvo naudoti, bet kokią transporto priemonę, todėl didelį atstumą Gabrielius turėjo įveikti kojų pagalba.
Ne nepriklausomybės ydėja, ne būrio draugų gerovė vedė vaikiną į priekį, - vienintelė mintis sukosi galvoje - sužinojus nurodymus, bent minutei pamatyti Saulę.
Įsakyta būriui grįžti į štabą, perduoti nurodymus į karių dislokacijos vietą išsiūsta keletas savanorių. Išsekusiam Gabrieliui, buvo leista keletui dienų grįžti namo.
Žinoma, to nebūtų atsitikę, jeigu vaikinas nebūtų melavęs, jog jo tėvai gyvena netoliese.
Iki Saulės tėvų namo - trisdešimt penki kilometrai, išsekusiam Gabrieliui tai neatrodė daug - visgi, galės apkabint savo minčių šeimininkę, vedusią jį į priekį sunkiomis minutėmis. Kartais Gabrielius pagalvodavo kaip skaudėtų Saulei, jei jis žūtų, todėl buvo nusprendęs to išvengti. Optimistiškomis kalbomis visada keldavo būrio draugų dvasią.
"- Ar aš Jums nepasakojau kaip būdamas keturiolikos kartą susimušiau su Saulės tėvu, nes buvau įkalbėjęs ją bėgti su manim į Vilnių? - Išdidžiai, lyg būtų kuo didžiuotis, postringaudavo Gabrielius.
- Pasakojai, pasakojai, Gabri, - juokdavosi būrio draugai, - ir apie pasivažinėjimą traktoriumi, pasakojai.
- Ech, pamatysit, mes tapsim didvyriais, kiekviena mergina Jumis visais didžiuosis ir jokių ten vestuvių nelaukusios... (pabaigt neleidžia draugų pritariamas juokas). Ir Saulės tėvas manim didžiuosis, išsivesiu ją pas save! "
Saulė ir Gabrielius neišskiriami jau aštuoneri metai, kartu išmoko gyventi, kartu dalinosi menkiausiomis gyvenimo mestomis smulkmenomis. Visas pasaulis buvo jų, tiksliau sakant - jiedu buvo pasaulis vienas kitam. Pirmą kartą per tuos aštuonerius metus, juos taip ilgai skyrė atstumas.
Temstant Saulė skubėjo taku į miško proskyną, pamelžt ir pagirdyt karvės (tuo metu buvo pavojinga vest gyvulius į tvartą). Pasisukus į vakarus, jos žvilgsnis užkliuvo už silueto, žmogaus, lėtai artėjančio vieškeliu. Joks atsargumo jausmas, ar dar kokia abejonė nešmėstelėjo merginos galvoje - širdis tiesiog rėkte rėkė Gabrielio vardą.
Vaikinas pamatęs vieškeliu atbėgančią merginą tarsi atgimė, visi nuovargio ženklai staiga virto mažais nepatogumais, patirtais prieš tokią akimirką. Staiga nugriaudėjo sprogimas, šiek tiek uždelsto veikimo minos skeveldros, lyg bitės atakavo merginos nugarą.
Gabrielius prarado realybės pojūtį, kojos link merginos jį nešė automatiškai. Nukristi neleido pro ašaras akyse matomas merginos kūnas, gulintis ant vieškelio ir garsus, lyg pasiutęs širdies plakimas.

                          - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

- Gabri, tai visgi, ar susimąstai kodėl mes kartu?
- Ne, meile mano, nesusimąstau, man tai natūralu. Ar susimąsto kiškis bėgdamas nuo vilko?
Ar susimąsto mėnulis sukdamasis aplink žemę? Tokių dalykų nepakeisi, keista, kad ne visi žmonės tai suranda, tai juk taip lengva...
- Gabri?
- Mm?
- Aš taip tau ir nepadovanojau savęs... - Net ir tokiomis aplinkybėmis merginos žandai paraudonuoja, apie tai pagalvojus.
- Saule, aš pažadėjau tavo tėvui. Kai išvysim tuos prakeiktus rusus, aš sukonstruosiu valčių dirbtuves. Tavo tėvas manim didžiuosis ir aš gausiu tavo ranką. Mes pasistatysim nedidelį namuką, pavėsinę prie ežero su židiniu, apie kokią tu man pasakojai. Tada ir padovanosi man save, gerai? - Vaikinas sunkiai sulaiko ašaras.
- Gerai, Gabri, - virpančiu balsu atsako mergina.
- Gabri, man labai skauda.
- Kur tau skauda, Saulyte?
- Čia, - mergina uždeda vaikino ranką sau ant krutinės, - man skauda, nes daugiau negalėsiu apie tave svajoti vėlais vakarais, negalėsiu klausytis tavo skaitomos poezijos, man skauda, nes negalėsiu tavo mamytei padovanoti anūkėlio, negalėsiu būti mylima.
Vaikinas nusišypso sukąstais dantimis.
- Kvailiuk mano, juk nemiršti, visada buvai ir būsi mylima!
- Gabri, Gabri, uždaryk duris, man labai šalta!
- Jos uždarytos, meile mano.
- Tada apkabink mane tvirčiau. Pažadi, kad būsi laimingas, Pažadėk!? - Drebantis merginos balsas, nutildo visus nakties garsus. - Aš tave saugosiu, Gabri, saugosiu, kaip saugojau iki šiol! Bet pažadėk, kad būsi laimingas, koks nerūpestingai laimingas buvai iki šiol, pažadėk, arba man dar labiau skaudės!
- Pažadu meile mano, pažadu, - vaikinas neišlaiko, lyg tonos aštrių akmenų, krintančių jam ant krūtinės. Prispaudžia merginą prie savęs. - Pažadu, pažadu, pažadu, pažadu, tik nepalik manęs.
- ..., - merginos ranka spaudūsi Gabrieliaus ranką prie krūtinės atsipalaiduoja...
- Pažadu! Pažadu! Pažadu! Pažadu! Pažadu! Pažadu! - vis garsiau ir garsiau rėkia Gabrielius, glostydamas Saulės plaukus.
Supratęs, kad pasiliko malkinėje vienas - stveria žibalinę lempą, apšlaksto žibalu aplinkui esančias malkas, tvirtai apkabina merginą ir uždega degtuką...

- - - - - - - - - - - - - - - -

- Saule, kur aš!? - išsigandęs didelio skausmo bandant atsikelti, surėkia Gabrielius.
- Jūs pas daktarą, Pone, Jums dar negalima judėti, - Įspėja baltai apsirengusi moteris.
- Kaip aš čia patekau? - Nesuprasdamas klausia vaikinas.
- Jūs buvote išgelbėtas iš degančios malkinės, turbūt žibalinė lempa užsidegė, kol miegojot. Deja, merginos, kuri buvo su Jumis, nepavyko išgelbėti. Koks Jūsų vardas?
- Gabris, - vos girdimu balsu, viską prisiminęs, atrėžia vaikinas, - o merginos vardas buvo Saulė, ji mano žmona.

- - - - - - - - - - - - - - - -







Šitą istoriją parašiau perskaitęs draugės senelio (Gabrieliaus) dienoraštį, kurį jis patikėjo anūkei prieš mirtį. Esminiai įvykiai identiški. Draugės vardas - Saulė, toks vardas jai buvo duotas senelio prašymu. Prieš mirtį senelis Saulei davė raktą nuo skrynelės, kuri buvo paslėpta medžio apdirbimo staklėse, valčių dibtuvėje (senelis pokario metais ten gamindavo valtis). Perskaitę dienoraštį šeima pirmą kartą sužinojo apie tokią tragišką Gabrielio praeitį, kiek Saulė prisimena senelį, jis visada buvo linksmas. Tik kiekvienais metais liepos septynioliktą, namiškiai buvo įpratę, kad senelis užsidaro savo dirbtuvėlėje ir su niekuo nebendrauja. Taip pat, Saulei taip ir nepavyko išpešti iš kur tie nudegimų randai ant senelio kūno.

Paskutiniame dienoraščio puslapyje parašyta:

"Niekada tavęs nepamiršau, mano Saule, ar įmanoma pamiršti, dėl ko gyvename? "