Baltosios lokės pensija

Nesuprantami man kai kurių pensininkų verkšlenimai.  Jiems, matote – dirbti neapsimoka, gali kokias kelias pensijas  apkarpyti?..
  Patarkite, ką man daryti . Turiu apie keturiasdešimt metų darbo stažą, penkiasdešimt penkerius metus amžiaus ir  – esu bedarbis .
    Kaip jus manote,  už butą ir šilumą mokėti reikia?..
   
      Bet kam čia ta įžanga?.. Gaunu laišką . Atplėšiu  -  žalia korta Amerikon,  ir lėktuvo bilietas …  Nustebau, bet nesvarsčiau,  patikėkit! Pasiskolinau pas tėvą pinigų  (štai taip išlaiko vargšas tėvelis pensininkas 55 metų vaikelį) ir į padus, į Vilnių!.. Ir visai buvo negaila, kad nuėmė lėktuvo trapą, kad gimtoji žemė slydo iš po kojų kartu su lėktuvo ratais … Pirmyn  - Amerikon!.. Ten visus krečia aukso karštligės!.. Ten auksingosios smiltys virsta šlamančiomis žalių banknotų šūsnimis!..

      Nusileidome . Aliaska . Pripustyta . Prie trapo laukė du maždaug mano amžiaus indėnai . Kai išlipau, ėmė mojuoti rankomis . Nudžiugau - man . Prisistatė - Baltosios lokės genties vadas ir šamanas . Paaiškino:  iškvietė mane senelio prižiūrėti. Mes, lietuviai, atseit, labai gerai šiame darbe esame užsirekomendavę . Sutikau iš karto, nes pasiūlė algos po tūkstantį dolerių į mėnesį.

      Ilgai nelaukę išvažiavome, net miesto dorai neapžiūrėjau . Tiek to miesto ir buvo  - dvigubai didesnis už Žiežmarius ir labai apsnigtas . Ilgai važiavome rogėmis, prisikrovę provizijos ir malkų . Pagaliau - atvykome . Apsižvalgau  - kažkokia miškatundrė . Prie sulinkusio berželio sėdi  senelis, kaip du vandens lašai į mano tėvą panašus. Tik veidas indėniškai raudonas .
    Paskutinį kartą jį tokį mačiau, kai dar prieš infarktą litrą išgerdavo . Tie indėnai įbruko man į rankas dešimt žalių popieriukų  ir nurūko su savo motorinėmis rogėmis .

    Pradėjo nepatikti … Dar kartą apsižvalgiau  . Maždaug už kilometro dar vienas lauželis kūrenasi .
- Kas  čia  per  velniava? -  klausiu indėno panašaus į mano tėvą .
- Šiaurės  Amerikos  indėnų  senelių  pensionatas, - išdidžiai atsako buvęs vadas .
- Nekokie apartamentai, - pastebiu.
- Tokios    mūsų    tautos    ilgaamžės    tradicijos, -  aiškina Amerikos “čiukčia”. - Ko čia tau trūksta? Maisto yra mėnesiui į priekį, malkų irgi . Tualetas -  tundra, yra lazda vilkus baidyti…
- Na,  o kas po mėnesio bus? - jau imu nerimauti.
- Po  mėnesio  tau  teks  didelė    garbė    palydėti  mane į amžinuosius medžioklės plotus  Baltosios lokės pilve. Antai ji ateina  - užkąsti mūsų kaimynų Demėtoju elniu.
- Aš  taip nesitariau, aš taip nesutinku!.. - nepajutau, kaip pradėjau rėkti. Ir pabundu. Ačiū, Dievui, savo kambaryje, bendrabutyje . Iškišau  koją iš po antklodės … Šalta, bet ne Aliaska . Nors ir už tokią šilumą reikia mokėti vos ne du šimtus litų . Gaila, kad tą tūkstantį dolerių besapnuodamas  Aliaskoje palikau, būtų buvę kaip tik…


2001