Zoo homo

Aš vieną kartą nušliaužiau į zoosodą,                             
kad pamatyčiau žmonės kaip žvėrims atrodo.         
Jei sodas čia – tai įdomu, kas jį sodino?
Blondinės darbas tai ar gal blondino?

Kur sėklą sėjo? Ar dažnai gi dirvą laistė?
Ir ar labai saldus tas žodis šventas „laisvė“?
Visokių buvo čia: barzdotų ir kuprotų.
Aš vaikščiojau toks nedrąsus anapus grotų.

Jie šiapus žvengė, prunkštė, klykė, duoną kirto:
turėjo visko, nemačiau nė vieno girto.
Ir keturiom, kaip mes dažnai, kažkur ropojo -
net pavydėjo mano kūnas: „Šitiek kojų“!

Drambliai susimetė ir vandenį tik gėrė.
Va, asilą kažko parnešti siuntė žvėrys.
Priėjęs prie manęs, primerkė kairę akį
ir buridaniškai kelias raides pasakė.

Aš viską supratau: jiems žmonės nusibodo.
Juk tiek nedaug šviežių jiems „išmeta“ į sodą.
Ir aš prie zoosodinukų prisidėjau -
tapau jų partijos „Neprižadu“ vedėju.