Mes negalim pakelti

Ten rudens vėliavos skraido
aplink savo stiebus.
Atsibundam nustebę
šuliny siauram. Šviesa
geltona krenta iš viršaus.
Geltonas aidas prarajoje
melsvuoti pradeda.
Mes žiūrime viens į
kitą, mes negalime savo
kūnų pakelti. Girdime
tik geltoną šviesą, ir
kvėpuojame oru, nes vandens
nėra. Ir sugirgžda kaulai,
atplėšiame žvilgsnius vienas
                                  nuo kito,
atgręžiame veidus į angą,
bet pakyla į ją vien
plaukai su sausu vėju,
su lapais senais
skrenda kaip vėliavos
į viršų, o ten vėjas
jau lekia aplink žemės
kamienus susipynusius.
Mes gulim ir laukiam,
Mes negalim pakelti
savo sulaužytų kūnų.