Vėjo gūsis

Ar galima tylą, kuri gaubia tave,  pavadinti vienatvės vardu? Jeigu galima – tai su kuo aš kalbuosi, kai iš sutemų atsklendžia mintys? Jos atsklendžia ir aš jau nevienišas.

Su manimi kalbasi Markas. Markas irgi nevienišas. Jis kalbasi su instrumentu. Su instrumentu, kurį švelniai glosto, blizgina. Tai trimitas.

Šį vakarą už jo vagonėlio sienų siaučia lapkričio pūga. Pradėjo dideliais kąsniais kristi sniegas, kurį įnirtęs vėjas lipdo ant mažyčių langelių ir kulkosvaidžio serijomis tratina atsilupinėjusias vagonėlio skardas.

Markas mąsto. Jis nesiklauso vėjo staugimo ir nežvilgčioja pro langą, kurį, tiesą sakant, visą jau užlipdė balta šlapia sniego masė. Jis tik įmeta keletą lentgalių į nepasotinamos “ buržuikos” nasrus, apsivelka šiltesnę striukę ir vėl mąsto. Prisimena.
Prisimena save jauną, žengiantį orkestro priešakyje. Ta – ra – ra... Įsideda  į instrumentą muštuką - groja. Groja sugrubusiais pirštais. Rankos turi įprasti, turi prisiminti...

Jeigu kas Marko paklaustų, kodėl jis čia gyvena, Markas taip staigiai  nerastų atsakymo. Gal todėl, kad skauda!.. Gal todėl, kad užmiršti negali, kad sapnuojasi!..

Jis gali negyventi šiame sostinės šiukšlyne, šiame vagonėlyje. Turi butą Vilniuje, centre, nuomoja jį užsieniečiams. Pinigų turi pakankamai. Jis ne toks, kaip visi tie, kurie rytais atvažiuoja  čia lyg į darbą. Jis beveik negeria.

Gaiviai žvarbus vėjas šiandien nupučia šiukšlyno smarvę į priešingą pusę. Vis tiek ji jaučiasi. Kitoje vagonėlio pusėje persirengia jie, tie žmonės, kurie čia kapstosi. Jie atsilygina ir už tai. Parūpina malkų, pirmam pasiūlo vertingiausius radinius, kuriuos jis superka pusvelčiui. Ko čia tik nerandama... Štai visai geras instrumentas. Tik truputį įlenktas vienoje vietoje.

Marko kambaryje stovi keletas geležinių spintų. Tokių, į kurias fabrikų darbininkai kabina savo drabužius. Ten saugoma kolekcija: 12 įvairių dūdų orkestro instrumentų. Šis trimitas,  rastas šiandien ir nupirktas už kelis butelius pilstuko, kaip tik buvo reikalingiausias. Tai jo instrumentas. Namuose jis jų turėjo keletą ir geresnių. Kodėl būtent čia jis pradėjo rinkti instrumentus pučiamųjų orkestrui? Matyt, net nesąmoningai tai darė. Norėdamas užimti savo protą ir rankas. Yra altas, tenoras, klarnetas, baritonas, tūba, būgnas. Būgnų buvo randama daug. Yra įvairių kalibrų. Kai kuriuos instrumentus  pataisė pats: išlygino, perlakavo, užtempė naują odą.
Instrumentų yra daugiau negu reikia mažam  orkestrėliui. Markas mąsto, kuria planus, dar ir dar kartą skaitydamas skelbimą laikraštyje.

Tą laikraštį prieš mėnesį su polietileno  maišeliais prie jo kojų atnešė vėjas. Vakare, kai buvo išėjęs parūkyti prieš miegą. Kodėl jį pakėlė? Kažkoks, matyt, pamišęs, kapelmeisteris skelbė, kad kuria dūdų orkestrą netoliese esančiame Beduonių kaime.

Markas gerai pažinojo jo gyventojus. Tik Zigmas Augulis, pravarde “Chodokas”, grojo kažkada tūba mokykloje. Tačiau iš tų, kurie čia atvažiuoja, be abejo, yra muzikantų. Kelis jis žino. Be to galima prikalbinti kelis, grojančius laidotuvėse iš artimo Papievių miestelio.

Dabar – nusprendžia – negalima atidėlioti. Užsidėjęs akinius ima rinkti mobilaus telefono numerį. Telefonas sunkus kaip plyta – senas, vietinių meistrų rastas ir sutaisytas.

Atsiliepė iš karto:
– Alio. Tai jūs Maestro Skruzdė? Aš dėl orkestro kūrimo. Esu profesionalus muzikantas. Jūs mane turėtume pažinti. Grojau Filharmonijoje solo partijas. Norėčiau susitikti.. Kur?.. Gerai. Atvyksiu. Orkestrą pavadinsime  “Vėjo gūsis”. Jūs jau netikite, kad pasiseks. Mano žodis.

Baigęs kalbėti Markas nusišypsojo. Maestro, be abejo, nežinojo, koks svarus jo žodis.

Nežinau, ar tęsti toliau, ar įdomu?
Po velnių, kaip čia tamsų šitoje statyboje. Tas vietinis lenkas Stasikas išjungė elektrą – taupo šeimininko pinigus.

Kaip gali nutikti toliau?  Orkestrantai galėjo vaikščioti repetuoti geležinkelio bėgiais po darbo šiukšlyne. Kokius du galėjo suvažinėti traukinys. O gal ir Marką suvažinėjo. Tada laidotuvės. Grojo orkestras, aprengtas naujomis uniformomis, kurias Markas nupirko. Grojo linksmas melodijas. Liūdnų Markas nepageidavo repetuoti ir mokytis.

Jis taip norėjo, kad jį laidojant orkestras grotų: “Mergytės, mažytės vilioja mus visus”, nes gražu mirštant žiūrėti kaip šoka jaunos, gražios, pusnuogės  moterys.

Jūs paklausite, o koks Marko turto likimas? Visus savo pinigus jis paliko jį išdavusiai vėjavaikei Marijai. Ak, Marija Marija, mano svajonių mergaitė! Jie turėjo nuostabią dukrytę.  Kai po mirties buvo rastas velionio  testamentas, paaiškėjo, kad jo dukrelė Rugilė  yra  kavinės Monmarte savininkė.

Marko vagonėlyje apsigyveno Chodokas, nes jį paliko žmona, iškeitusi jį į Papievio latrelį, laidotuvių giedorių Banaduką. Tą Joana (toks jos vardas) iš pradžių bandė klijuotis prie Marko, bet Markas nemėgo moterų tik su dviem dantimis, kurie lindo pro lūpas.
Kai Chodokas vakarais prisigeria, o prisigeria jis visada, tada iš vagonėlio, net nustelbdama vėją, pasigirs-ta jo tūba: tūu – tūu – tūu…

Manau, neblogai pakalbėjau šį vakarą su Marku. Šiandien aš sumūrijau apie 12 kvadratų sienos ir sėdžiu dabar vienas Vilniaus užmiestyje, kambarėlyje kuriame nusirengia darbininkai. Dvokia prakaituotom kojinėm. Eisiu miegoti.

Mąstantis žmogus niekada vienišas nebūna. Ačiū tau, Markai, kad užėjai…Kažin Marija ar užeitų?..