sekundės byra į laiko skrynią
lyg nuo senos palangės dulkės
užmiega paukščiai mėnesienoj
ant nugirdyto medžio rankų
naktis tiltus tiesia per tylą
į spalvotą sapnų karalystę
ten kur vėjas lyg pažas
menėse vienišas vaikšto
sekundės byra į laiko skrynią,
o nemiga mane tavim kankina.