Paskutinį žodį
ant bedugnio ledo
gruodžio raidėm piešiu,
tik pažvelk aukštyn.
Ar matei kaip pienių
akys naktį šviečia
ir srovė paklydus
tamsą ves tolyn.
Kai bemiegį medų
širšėm meškos neša,
marmurinį korį
užrakink sapne.
Atskubėsiu tyliai,
rytmečiui ištirpus,
ten rasa čiobrelių
atvėsink mane.
Kai išbluks pražilęs
žodis paskutinis,
ant lazdos įsuki
ūsą danguje,
vakarą kuprotą
vantom plak pavijęs,
perskaityk vėl gruodį
pienių šviesoje.