Moteriška palaidinė ant Dūšios

Iš rudo pasklidusio purvo - augalo keisto -
upės mėlynume išplaukia moteriška palaidinė;
ji nuausta iš melsvai oranžinių sparnų,
ir į ją nusileidžia šerkšnotos dangaus
                                                peteliškės...
Mes einame vienas į kitą ilgu krantu,
keroja purvo pirštai ir žydi žiedais pilkais,
raudonas miestas ant skardžio svyra,
o marškiniai be kūno - tik didelė šilta ir šalta
                                                        peteliškė
tiesia mažo paukščiuko snapą į viršų.
Susitiksime už balto posūkio, skaistaus upės
                                                          vingio.
Žalias gotikinis lapas - liūdnas vyriškis
žvelgia į tuščią palaidinės vidų,
ir plaukai pravirksta ašarom žaliom,
žalsvos kelnės su vingiuotu diržu
ir kūnas pusnuogis pakyla,
vėjas drabužį neša, kojas, rankas, galvą -
                                                          paupiu;
bąla, alpsta, rauda veidas vienišas palaidinės
                                      melsvai oranžiniame kūne,
žiema, vasara, šerkšnas ir tvankuma susimaišo,
o upės purvas plečiasi, vis rangosi savame pilve.
Ak, mes einam... Kiekvienas tik į save.