Paslaptingoj šaly, už upės,
stovėjai prie Jėnos kaip karžygė
su prastu ginklu rankose,
iš tolo švietė tavo auksiniai plaukai,
buvo matyti paikas ryžtas veide.
Tu nemokėjai šaudyti,
bet demonstravai jėgą Taikiesiems Dievams.
Šalia jų, apsisiautusių baltom mantijom,
klūpėjau aš,
toks mažas ir menkas prieš tave,
toks gležnas it trupinėlis grumsto.
Nusitaikei savo žudančiu žvilgsniu,
blogio pakurstytom lūpom
ir spjovei užnuodytas seiles
į širdį.
Pakilo Didieji vartai,
bokštas mušė dvylika dūžių,
o tu stovėjai viena,
prakeikta Dievų,
žiūrėjai į tolį,
į purvo pelkėje išnykstančius
veidus,
laukei, rankoj laikydama
surūdijusį šautuvą.
Tu nemokėjai šaudyti,
bet žengei pajuodusiu lauku
tiesiai į pragarą.
užkliuvau už "demonstravau" - netikęs žodis, ypač eilyje.
ir tiesą sakant pradžia nuteikė ankstyviems viduramžiams, ir tas pabaigoje atisradęs šautuvas suglumino :)
užkliuvau už "demonstravau" - netikęs žodis, ypač eilyje.
ir tiesą sakant pradžia nuteikė ankstyviems viduramžiams, ir tas pabaigoje atisradęs šautuvas suglumino :)