Trečioj klasėj nudėvėta vasara (gal išaugta?)

Atirusios siūlės - pabirusios
sagos į smėlį
kaip akmenys lygūs
                            pajūrio
užliejant bangos amžinybei kelionei
glūdina - ritina - maldą - iškrato
nevaldo savo likimo
tik tiki, vis meldžias ir tiki
iki                užkimimo -
nuo šalčio ir laiko
išlaiko tik
              geidžiamą formą
tarp vaiko be saiko klajojančių pirštų
subėga į pilį
ir skraido, lyg myli - nemyli,
po vietos apylinkes tyliai
lyg filmuose tyliai be garso
kai lieka už kadro.

Lieka po trisdešimt penkto
skalbimo, kai spalvos išnyko
ir vyno, ir atminimų
kvapų, pamirštų - per girtų,
išverstų, išvirkščių, išvemtų, ištrėkštų -
nebeskraido
                  ir grįžta
skylėti                              tylėti
lyg sagos kasdieną į kilpą
            nuo tilto
žemyn mataruojančiom
kojom

skaičiuoja bangas
iki begalybės kol užmina
šeštąkart pamestą skaičių -
prie pat amžinybės.