Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Labas, brangus Teodorai.

Sveikinuosi su tavimi, vildamasis, kad tau viskas klojasi kur kas sėkmingiau negu man. Rašau šį laišką iš Raudonojo Kryžiaus palapinės, kuri man ir dar keturiem mano nelaimės broliams tapo laikina, o gal ir nuolatine (ką čia gali žinoti) gyvenimo pastoge. O tokių palapinių dabar stovi net dvylika.
Žinoma, net ir būdamas bekraštėse kosmoso platybėse, tu turėjai girdėti apie baisųjį cunamį, ištikusį mūsų nelaimingą žemelę ir neaplenkusį mūsų garbingo kaimo, nusinešusį ne vieną žmogaus gyvybę, o taipogi ir ne vieną būstą žmonėms gyventi ir statinius gyvuliams bei padargams laikyti. Nusinešė jis ir mūsų amžinąjį (taip bent iki šiol atrodė) senelio malūną, beliko tik metalinis strypas, ant kurio laikosi ašis, ir vienas sparnas stebuklingai išliko. Daugiau nieko. To strypo įsikibęs aš ir laikiausi, kai atūžė nematyto aukščio banga, priminusi daug kartų girdėtus perspėjimus apie paskutinio teismo dieną, apie pasaulio pabaigą ir biblinį siužetą tvano tema. Stovėjau įsikibęs to vienintelio šiaudo, tą akimirką patekusio man į rankas, akis pakėlęs į dangų ir garsiai kaip begalėdamas (nors, aišku, visuotiniame gausme mano balselis tikrai neskambėjo labai griausmingai) šaukiausi Aukščiausiojo malonės ir pasigailėjimo, ir, o stebukle, teisingasis Dievas išgirdo mano maldavimus ir neleido Devintąjai bangai nusinešti visų mano vilčių ir svajonių, neįgyvendintų sumanymų ir neišsakytų godų į nebūtį, savo stipria ranka Sutvėrėjas prilaikė tąjį strypą, kuris buvo mano paskutinė sąsaja su gimtąja žeme, pakol praūžė visa naikinanti stichija.
Jokių daiktų su savimi neturiu, viskas negrįžtamai prapuolė, net ir senelio amžinasis variklis tur būt jau kaži kur tęsia savo nesustojamą sukimąsi, gal stebindamas povandeninio pasaulio gyventojus. Bet man nieko ypatingai ir nereikia. Svarbu, kad gyvas ir sveikas, kai daugelis labai garbių ir mylimų žmonių išnyko nesugrąžinamai.
Kai visa tai baigėsi ir aš nusileidau nuo savo kalnelio, ant kurio stovėjo malūnas, ir pamačiau stichijos padarinius, nelaimingus savo žemiečių, per stebuklą išlikusių gyvais, veidus, namų griuvėsius ir sunaikintus pasėlius, mane apėmė baisi neviltis ir tą akimirką labai pasigailėjau to, kad Dievas išsaugojo gyvybę man, tuo tarpu atimdamas ją iš daugelio daug vertesnių ir nusipelniusių gyventi geriau senų ir jaunų asmenų. Pirmo impulso pagautas aš vėl užlėkiau ant kalnelio ir bandžiau pasikarti ant vienintelio išlikusio malūno sparno, bet kaip tyčia tuo metu vėjas visai nurimo, sparnas nesukrutėjo ir virvė ant mano kaklo neužsiveržė, atimdama tokią nevertą gyvastį.
Teko po kurio laiko nusirišti virvę nuo kaklo, rūpestingai ją suvynioti ir įsidėti į kišenę, gal pravers kitą kartą arba kitiem reikalam, nes grąžinti ten, iš kur ją paėmiau, tai yra iš klebonijos kiemo, kur ant jos buvo džiaunama kunigo sutana, nebuvo galimybės, nes pamatę, kad kabinu virvę, kuri gal prapuolė cunamio metu, o dabar pasirodo tiesiog buvo pavogta, pasinaudojus visuotine sumaištimi, žmonės galėjo labai blogai apie mane pagalvoti, o kur dar visa garbinga mūsų giminės reputacija, kuri, be abejonės, būtų sušlubavusi, nieku gyvu nebuvo galima leisti dabar visam tam nutikti. Tad priverstiniu būdu įsigijau nelabai reikalingą daiktą virvę, kurią mielai atiduosiu bet kam, kas nutartų atsisveikinti su šiuo pasauliu  jos pagalba.
O man, kaip supratau, Dievulis nenumatė tokios baigties ir paliko mane šioje ašarų pakalnėje dar kažkokiems svarbiems pavedimams atlikti.
Dabar jau džiaugiuosi, kad Aukštasis Dievas pasiėmė pas save brangiąją tetulę Rozalindą gerokai iki šitos baisios nelaimės, nors ir ji, beje, išėjo į geresnį pasaulį nelabai jau tradiciniu būdu. Tu, žinoma, to ir nežinojai, nes ką gali parašyti telegramoje, tik tiek, kad mirė ir kad laidosime tada ir tada, nors šitas pastebėjimas visai ir nėra reikalingas, nes nenusileisi gi tu iš kosmoso, kuriame praleidi didesniąją savo gyvenimo dalį, šlovindamas savo gimtinę ir mūsų giminę, tam, kad pabertum grumstą žemės ant mielos tetulės kapo. Aš tai padariau už tave. O tetulė prieš pabaigą labai pamėgo vindserfingą ar kaip jis ten vadinasi, kur su lenta, žodžiu, per bangas. Ji, kaip žinai, visada buvo netradicinių sporto šakų ir kitokių netradicinių dalykų puoselėtoja. Vienu metu ji netgi buvo susidomėjusi netradicinio sekso subtilybėmis ir su klebono šeimininke Virinija gilinosi į lesbietiškos meilės praktinius pasiekimus. Bet tai, aišku, buvo jos asmeninis gyvenimas ir niekam jo kritikuoti ar koreguoti jį neleisdavo. Tokia jau ji buvo.
Taigi, vieną dieną ją benardančią po bangas pasigavo žiaurusis žmogėdra ryklys, anksčiau niekad mūsų pakrantėse nepastebėtas. Tokia matyt buvo Aukščiausiojo valia ir nieko čia nepadarysi. Aš žinau, kaip sunku tau skaityti šias eilutes ir, ko gero, aš būčiau ir toliau tylėjęs apie siaubingas tetulės Rozalindos žūties aplinkybes, bet praūžęs cunamis priminė man, kokia trapi ir nenuspėjama yra mūsų būtis ir kad likimas gali mums užvožti savo sunkia, bet teisinga ranka bet kada ir bet kur. Todėl nusprendžiau nieko nuo tavęs neslėpti ir informuoti apie viską, kas vyksta, metraštininko tikslumu.
Tetulę po gabalą susirinkome per keturias dienas ir deramai aptaisę sudėjome viską į ąžuolinį karstą. Tokia tad paguoda, kad nors ir jos mirtis nebuvo lengva, bet bent jau guli kape, o ne klaidžioja kaip kiti vandenynų platybėse arba gelmėse, kur, aišku, jiems nėra labai jau įprasta ir pelnyta.
Tai tiek tenorėjau tau apsakyti visa tai. Ką toliau veiksiu ir kur  atsidursiu, dar nežinau ir nelabai apie tai galvoju, dar vis išgyvenu tą siaubą ir dieną, ir naktį. Viena tik yra tikra, kad jau nebesulauksi laimingų laiškų iš malūno, nebeperduosiu  mylinčio tave jo sparnų draugiško mosto ir visa mūsų esybė persikels į kitą, naują atskaitos lygmenį.

Visada tave mylintis pusbrolis
                                                HEKTORAS
2005-01-07 16:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 12:30
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-17 01:37
klimbingupthewalls
gaila, kad nebebus laiškų iš malūno :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-07 17:13
Yra
Yra
CHA CHA CHA.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-17 01:37
klimbingupthewalls
gaila, kad nebebus laiškų iš malūno :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-07 17:13
Yra
Yra
CHA CHA CHA.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą