Rudens ryto pėdsakai

Ankstyvą rudens rytą Robertas, užsimetęs ant pečių kuprinę, leidosi žemyn takeliu. Takelis vedė palei upę, dar nenubudusią iš rytinio miego, tokią tykią ir skaidrią, atspindinčią švelniapūkius debesėlius. Visa gamta, regis, dar tik rąžėsi, žiovavo, vėjelis  šukavo koketiškų drebulių garbanėles, šermukšnėlė taisė raudonos suknelės klostes, apsamanojęs akmuo susimąstęs žvelgė į tolį... Vienintelis takelis atrodė žvalus – guviai vingiavo tolyn, vis tolyn ir tolyn, dėliodamas nenuvargstančias pėdutes per slėnį.
      Ten vedė ir Roberto kelias, ir šį rytą vaikinas neskubėjo. Jis grožėjosi gamta, bandė pirštų galeliais sučiupti plunksnuotą akimirką ir švelniai įtupdyti ją į atminties kertelę. Kad vėliau, kada nors, galėtų pasirausti painiuose jos vingiuose ir rasti spalvotą akimirkos pūkelį, primenantį malonią vėsą, jaukiai gaubiančią skruostus, nuraudusią saulutę, besipinančią ilgas kasas, voriuką, miklinantį kojeles ant žolės stiebelio... Viską viską – nuo neišmatuojamo skaisčiai mėlyno dangaus iki tolyje vėjo sklaidomų popieriaus skiautelių... Pala pala, kokių skiautelių? Robertas tarsi pabudo iš gilaus susimąstymo ir pažvelgė į takelį – ten, prie pat posūkio, vėjas tikrai šiureno kažkokius lapelius. Netrukus visą pluoštą jų turėjo rankose vaikinas. Jis išskleidė pirmąjį ir pradėjo skaityti.
    “Sese, ”- taip prasidėjo lapelis. Robertas dar pasvarstė, ar gražu skaityti svetimus laiškus, bet smalsumas nugalėjo, tad jis skaitė toliau.

    “Sese,
      Sese.
      Vakar buvau mieste. Kaip visada, naktį. Aš žinau, tu pyksi ant manęs, turėjau likti namie su tavimi, bet tiesiog negalėjau iškęsti. O, kokia naktis! Žvaigždės juokėsi iš apšviestų vitrinų, o po to, šioms užgesus, nuleido savo spindulius čia, į Žemę. Ar gali patikėti? Nebuvau mačiusi nieko panašaus. Aš šokau, sese, šokau tarp plonyčių sidabrinių gijų, šokau kaip drugelis, kaip tylus vasaros dvelksmas.. Seniai buvo taip gera. Tu atleisk man, bet aš net tave pamiršau, kaip buvo smagu...

      Tavo,
      Aurelija”

      Robertas nejučia krūptelėjo ir prikando lūpą. Tada atsisėdo ant suoliuko, padėjo į šalį kuprinę ir įsigilino į antrąjį laišką.

      “Sese,
      Ar žinai, apie ką susimąsčiau? Nežinai? Aš ir nežinočiau, nes mintys susigrūda prie sąmonės vartelių ir visos kartu siaučia mano galvelėje. Jos taip dūksta, taip viską sujaukia, kad nė pati nebežinau, nuo ko pradėjau. Tau taip nebūna? Tu man tokia artima, tokia artima...
      O Naktis pilna šešėlių. Bet aš jų nebijau, juk žinai, kad nebijau. Šešėliai – tik karalienės Nakties vėduoklės, už kurių ji slepiasi.. Ji slapukė. Kaip ir tu. Bet aš jaučiu, aš žinau, kada tu ateisi pas mane. Tu per daug mane prisijaukinai, kad paleistum...

      Tavo,
      Aurelija”

      Trečiasis laiškas prasidėjo kitaip:

      “Tylu.
      Taip tylu, kad girdžiu, kaip žiovauja gėlių žiedeliai. Taip tylu, kad laukinės peliukės šiurenimas skamba garsiau nei... Bet palauk. Sese, juk tylos nėra! Ji - tik dar vienas apžavas, apgaudinėjantis pats save... Tylos nėra! Nes niekada nebūna visiškai tylu. Simboliai, visur tik simboliai... Bet ir tu turbūt tik iliuzija. Aš – iliuzija. Mes – pakelės  miražai, pasirodę per sausrą. Jau ilgai sausra. O vanduo – gyvybės vanduo – klajoja kažkur aukštai ir džiaugiasi, puošdamas karalienės Nakties plaukus. Naktie, nuleisk savo karūną, papurtyk tamsias garbanas... Taip, mes iliuzija. Bet iliuzijos irgi nori gerti... ”

      Vaikinas atsitraukė nuo laiško ir ilgai mąstė. Po to jo lūpomis perbėgo silpnas šypsnis, ir jis ištraukė kitą lapelį

      “Sese.
      Ar meni, kai klausiau tavęs, kodėl tu esi čia? Kodėl nepalieki manęs ir neini ten, į lauką, į kelią po apšviestais žibintais? Tu šyptelėjai, aš mačiau ir žinau, ką norėjai man pasakyti. Aš juk galvojau tą patį... “Šiąnakt neisime į lauką. Per daug... Per daug žmonių. Jie trukdo, jie jaukia, jie erzina. Naktis – ne karuselės. Nereikia bilieto, bet ir eilių nėra. Ne šiąnakt. ” Ir tu likai su manimi. Mes jau seniai kartu... Tik vakar... Vakar pajutau kažkokį keistą šešėlį, keistą balsą, šaukiantį mane. Tu atsisukai į mane, ir jis nuslopo. Bet aidas, aidas dar ilgai skambėjo mano galvelėje. Ir aš supratau. Pavargau, sese... Nuo tavęs pavargau... ”

      Daugiau laiškų nebebuvo. Robertas pakėlė galvą ir lėtai atsistojęs nuėjo takeliu. Takelis sukosi, vingiavo, posūkis po posūkio.. Panašiai sukosi, pynėsi ir vaikino mintys. Ir štai – statūs ir siauri laipteliai. Jais nulipus pateksi į parką, jau nuauksintą kylančios saulės. Laiko Robertas turėjo daug, tad sustojo pasigrožėti prieš akis besidriekiančiu slėniu, žvilgančiu upės kaspinu... Ir ten – ant pačio pirmo laiptelio baltavo dar vienas lapelis.

      “Sese,
      Nerašiau tau nei vakar, nei užvakar. Atleisk. Bet aš taip nebegaliu... Tavo vėsūs delnai ant mano karščiuojančios kaktos, tavo žvilgsnis, perveriantis visas mano mintis... Tu man per daug artima. Per daug artima pasidarei.. Nebegaliu taip. Nebenoriu vandens, kurį man duodi, kad suvilgyčiau lūpas. Nuo jo tik dar labiau troškina. Ir tavo aromatas, ir plaukai, lengvai kutenantys skruostą... Aš išeinu. Išeinu iš mūsų karalijos. Būk ten viena, ir jei gali, atleisk. Aš išeinu paskui balsą, paskui keistą aidą, šaukiantį mane... Aš per silpna būti su tavimi. Palik mane. Prašau... ”

      Ir viskas. Daugiau nebuvo nieko. Robertas nusileido laipteliais ir, vis dar laikydamas lapelius rankoje, nužingsniavo pakrante. Saulės šypsenos sūpavosi ant mažučių bangelių, glostė krantą... Tyliai siūbavo medžiai, lyg broliai, suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio. O ten – po ąžuolu, išnirusiu už posūkio, buvo suoliukas. Link jo ir ėjo Robertas... Paprastai suoliukas būdavo tuščias tokį ankstų rytmetį, tačiau šįkart ant jo gulėjo mergina, nuleidusi ranką žemyn – atrodo, visai neseniai iš pirštų paleidusi rašiklį. Ant žemės, šalia spalvotų lapų gulėjo ir pats rašiklis, o mergina miegojo ir per miegus kažką šnabždėjo. Robertas nusišypsojo ir įsikišo lapelius į kišenę. Tada palinko arčiau ir išgirdo, kaip ji tyliai, bet nepaliaujamai kužda: “Sese, palik mane. Sese, palik mane. Palik mane, Nemiga, sese... ”
      Robertas linktelėjo galva kaip žmogus, kurio sumanymas pavyko, užklojo merginą megztiniu ir nuėjo per spalvotus rudenio lapus, per žaliuojančią žolę, nuėjo tyliai ir atsargiai, nepalikdamas jokių pėdų. Juk angelai sargai pėdų nepalieka...