Lyg ir pasaka

Taigi kartą (vakar ar užvakar), gyveno Jonas Kvailys. Tėvukas ,pas kurį Jonas gyveno bendrabutinio tipo kambarėlyje ,pasimirė. Batuotas Katinas-Aferistas, prižadėjęs Prezidentaitės ranką ir širdį, apgaule išviliojo tėvuko palikimą, o Jonas liko stovėti ant Neries kranto plikas ir basas. Ir štai ką sumąstė Jonas... Reikia padaryti kokį nors žygdarbį, kažką išgelbėti ar nubausti kokį blogiuką ir taip atkreipti Prezidentaitės dėmesį. Apdovanojimo ceremonijoje ji atkreips į jį dėmesį, įsimylės, o tada... Taip besvajodamas Jonas priėjo daržą, kuriame stovinti Kaliausė papasakojo jam, kaip Medkirtys-Maniakas išžagino ir kirviu sukapojo Doroti, užkasė darže ir kaip paminklą pastatė ją-Kaliausę. „Gyvenimas žiaurus“, – pasakė Jonas ir, nušvilpęs kaliausės drabužius, patraukė miestan. Ragana, prostitučių firmos savininkė, įdėmiai apžiūrėjo Jono užpakalį ir patarė liežuvį pas kalvį pasiploninti. Supykęs Jonas bandė įduoti Raganą policijai, tačiau policininkai Ilja Muromietis ir Dobrynia Nikitičius, dirbantys Raganai, išmetė jį lauk ir dar gerai prikūlė. Gelbėti Tris Paršelius iš Vilko-Heroino nasrų buvo vėlu, kaip ir Raudonkepuraitę, dirbančią prostitute prie stoties  McDonaldo. Alkoholikė daugiavaikė motina Ožka griežtai atsisakė ožiukų gelbėjimo, motyvuodama tuo, kad Vilkas-Pedofilas yra vienintelis jos pajamų šaltinis. Prisirūkiusi žolės Alisa sunkiai bendravo su šiuo pasauliu ir nepanoro palikti stebuklų šalies. Snieguolės, kurią laikė paslėpę ir paeiliui žagino Septyni Nykštukai, rasti nepavyko. Nusiminęs Jonas Kvailys bandė kovoti su Košėjumi-Nemirtinguoju-Mafija, tačiau vėl gavo į kailį nuo Septynių Brolių Juodvarniais-Mersedesais lakstančių. Perkūnas-Kileris, jau senai nudėjęs Kastytį, gyveno su Jūrate gerai saugomuose rūmuose, prie kurių prieiti Jonui nepavyko. Eglė Žalčių Karalienė, dalgiu žiauriai nužudžiusi savo vaikus ir vyrą, suvertusi kaltę savo broliams ir pasisavinusi vyro turtą, gyveno užsienyje. Jei jau Seklys-Morka-Interpolas jos neranda, tai ką Jonelis Kvailelis gali padaryti?... Bandė Jonas žvejoti, Lydeką ar Auksinę Žuvelę pagauti, bet pakrantės žvejai iš jo tik pasijuokė, mat Jemelia Lydeka seniai degtine užkando, o Auksinę Žuvelę Senelis su Senele supjaustė į gabalus ir užstatė lombarde. Vištytė ,už pamuštą akį pasodinusi Gaidį į kalėjimą ,pabėgo su kitu, o Pelenė su Buratinu, pardavę auksinį raktelį, buvo tiek prigėrę odekolono su bomžais šiluminiam mazge, kad nesugebėjo sakinio suregzti. Kovoti su blogiukais buvo neįmanoma, gelbėti arba nebuvo ko, arba gelbėjamieji atsisakė pagalbos. „Gyvenimas žiaurus“, –tarė Jonas Kvailys ir, išklausęs Dviejų-Gaidelių-Ūkininkų istoriją apie įkeistus Slibinui-Devyngalviui-Bankininkui ir prarastus baltų žirnių laukus, pūkštelėjo nuo tilto Nerin.
Tačiau kokia gi pasaka be hepi endo??? Aišku, kad pro šalį važiavo Prezidentas su eskortu. Aišku, kad Prezidento apsauginiai ištraukė skęstantį Joną Kvailį iš upės. Aišku, kad Prezidentaitė, pamačiusi Jono apatinę dalį panoro jo. Tik Jonas jau nieko nebenorėjo...