Vėlų vakarą mieste pakilo rūkas. Išsiskleidė tamsiose gatvėse kaip plonytis perregimas šilkas. Šviesą metė tik vienišo troleibuso langai. Troleibusas lėtai stūmėsi į priekį, lyg neregys įsikibęs ištemptos vielos.
Rūkui visai nepatiko niūrus ir viskam abejingas miestas. Bet suviliotas šviesos, prislinko prie troleibuso. Prisilietė prie šalto stiklo. Prigludo prie jo visu kūnu ir pažvelgė į sėdinčiuosius.
Jie buvo dviese. Atsukę nugaras vienas kitam, sugniaužę kumščius, abu nebylūs klausėsi seno troleibuso dainos, kiek primenenčios dūdmaišių muziką. Gražius veidus bjaurojo tarp antakių susimetusios raukšlės.
Rūkas spaudėsi prie stiklo. Akys plėtėsi, iš kelių milijardų skaidrių dulkelių teliko keli šimtai didelių apvalių lašų, spoksančių ir vis dar laukiančių ženklo. Galbūt galvos pasukimo, gal žodžio, reiškiančio, kad dar ne viskas prarasta, kad sugriautą namą galima greit atstatyti, kad juoda žengia koja kojon su balta.
Ženklo nebuvo.Ir staiga rūkas ėmė tekėti stiklu žemyn. Vienas po kito ritosi purvini lašai langais, paskui troleibuso šonais, galiausiai tiško po ratais, įsimaišydami į grindinio purvą.
Taip rūkas grįžo iš kur atėjęs. Ir miestui teko laukti ilgai ilgai, kol jis vėl pakilo.