Vaikystės sapnai (skerstuvės)

Kai rudenio išlytus diendaržius
užtraukia gruodas,
apšarmojusių eglių viršūnėmis
ateina Advento varpų gaudesys.
Pūgos gauruotomis paklodėmis
užkloja patvoriuose
negyvus varnalėšų stagarus,
o iš atvirų šulinių
kyla garas ir gulasi ant svirties.
Tuokart langų stikluose
pražydusios nežemiškos gėlės
atneša nuojautas...
Jau greitai Kalėdos
rogių keliu su žvanguliais,
sartais, obuolmušiais
ir juodais žirgais,
nuo Andriejiškio pievų
pro kaimą ir viensėdžių
rūkstančius kaminus skubės
ir bažnyčios varpų gaudesys
pabirs nuo kalno
skambėjimu džiugesio.

Tada ir ateina skerstuvių metas.
Gaspadorius peilį jau
į sniegą įsmeigė
ir, šiaudų grįžtę įžiebęs,
meitelio, ką tik nudurto, nugarą
nužvarbusiomis rankomis
atsiprašydamas glosto.
Salsvas šiltas raudonis atsklinda
sniego baltumais,
ir kylantis dūmas šiaudų spragėjimo,
ir verdančio vandens kibiruose garavimas,
ir bėgiojimas moterų rūpestingas,
ir berniūkščių smalsus žiūrėjimas
atitirpusiose langų properšose,
ir priemenėje dar šiltos mėsos kvepėjimas…

Ir bus tik sapnavimas.

Ryt-poryt,  su pirmąja žvaigžde,
nuo Andriejiškio pievų
virš šarmotų eglių viršūnių
pro pamato akmenį
praeis Kalėdos
tylėdamos.