Apie gyvenimą 6

6 dalis

Gyvenimas atsiduoda ne tik pelėsiais, bet ir benzinu (mano atveju). Pro langą matau Nerį, apačioje dūzgia automobiliai, visa smarvė kyla į viršų. Kai aš noriu išvėdinti savo kambarį, jis išsivėdina nuo pelėsių, bet prasmirsta nuo išmetamų dujų. Štai kokia dilema. Ką be pasirinksi – sveikatą pasigadinsi.
Paskutiniu metu pradėjau daugiau ilsėtis. Daugiau tinginiauju, niekur neskubu, grožiuosi mane supančia aplinka. Man nekyla jokios įdomios mintys. Nesugalvoju nieko šmaikštaus, jūs jau nuobodžiaujate. Na negaliu gi aš visą gyvenimą būti juokdariu. Bet kai ką prisiminiau. Gal ne visiems tai bus įdomu, bet gal bus ir įdomu. Taigi, dabar parašysiu tai, kas ne visiems bus įdomu, bet gal bus ir įdomu. Gal ir bus įdomu.
Kartą, rusų kalbos pamokos metu (ją mums dėsto pati pavaduotoja (aš ją myliu, nors ji ant manęs pyksta), aš turėjau atpasakoti pirmąją Lermontovo “Тамань” dalį. Aš, žinoma, jaučiausi lyg būčiau ant scenos, pasakojau vaizdingai… Visi tik juokėsi, mokytoja irgi, per ašaras. Staiga aš kažkur nuklydau, mes pradėjome ginčytis ir aš netyčia sušukau – “Mamka!” (Мамка!). Visi prapliupo juokais. Tuoj jums viską paaiškinsiu. Rusų kalbą vartoju dažniausiai tik namuose, su mama (ji rusė). Taigi, iš įpročio kreipiausi į mokytoją kaip į mamą. Chi chi. Jums neįdomu (dauguma jūsų nebesimoko).
Aš sau pasakiau, kad greičiausiai rašysiu po vieną dalį į dieną. Savaitgaliai būna labai nuobodūs, ši dalis bus labai trumpa ir nuobodi. Svarbiausia, kad nors ką parašiau. Ties kas pradėjo skaityti nuo galo (tokių būna), galite nevargti ir nebeskaityti. Ačiū už dėmesį. Pasistengsiu pralinksminti jus kitą savaitę.