Pagaliau žiema

Žiūrėk, kaip sninga, lyg per kokius dūmus.
Aš jau kopiu laiptais.
Sako - devyni juodi slibinai
prieš pusvalandį kažkur nutempė mano karietą,
reikės grįžti pėsčiomis.
Aš jau atėjau.
Drumstas sutemų vanduo užlieja burnas lėlėms.
Panardinu pirštus į šių kalbų
plaukus išsidraikiusius
ir laukiu svečio, atvykstančio
iš nežinia kur.
Laikrodis metus muša.
Krebždesiai iš visų lūpų
vos pastebimai susilieja toje erdvėje;
ir tas veidas, žibantis melsvai,
atlošų raudonio aprėmintas,
vargu ar mane mato.
Aukso skruzdės staliukais ropinėja:
užmirštama, viskas užmirštama.
Pakilęs vėjas snieginus lapus sklaido:
čia palieka vien mano šešėlis,
virš titulinio puslapio įspraustas,
o prikvėpuotas oras jau skaidrėja.
Ir nieko čia nėra, tik įsirėžęs vėjas
sniego dulkes į nežinią neša.