iš-trau-ka

... tvardausi, kad tik nepriminčiau tau pažadų, o gal neprisiminčiau jausmų šizofrenijos, kurią tu jau seniai išsigydei, o aš likau – likau taip arti, kad net nedrįstu pažvelgti tau į akis, nes žinau – įžiūrėsi mano gilumoje ligą – tikėjimą senais pažadais, literatūra – gero vyno garuose neįvykusiu vakaru dviese, pabėgimu nuo rudens nugalėto kalno, šiandien trenkiančio ne kuo kitu,  o degėsiais, šypsena raudonplaukiam praeiviui, dosniai padovanota papėdėje, atviru, visai neslapukišku sėlinimu, išėjus iš visai ne dievo duoto darbo, pavogtus bučinius snieguotam patamsy…guliu tamsoj, kovodama su visai legaliais svaiginimosi padariniais, ir kartoju nesibaigiančią mantrą – niekam, pasakyčiau išstatyta viešai, prožektoriams skaudžiai deginant akis, ištverčiau ir tai, užsidėjusi brangiam konjake dešimtmečius brandintą gyvenimo aktorytės kaukę, nes tai mažiau skaudu, nei sau prisipažinti, kad tai yra skirta… – apkabink mane, apkabink mane, apkabink mane, apkabink mane, apkabink mane, apkabink mane, apkabink mane… be minties apie tęsinį, juk tai tik ligota malda, diagnozė – saldi jausmų depresija…

rytoj bus kitas rytas, iš tų retų mūsuose – saulėtas ir žvarbus, o iš vakaro išgėrusi tiek, kad nesaugiai išleistų jausmų, greičiausiai netikrų, demonus, moteris nubrauks dar vieną kalendorinę dieną ir vėl nebeprisimins savęs.